PhilipasAtbashyanas – „Utenio“ legionierius iš JAV, kalbantis anglų, rusų, ispanų, prancūzų kalbomis, laisvai bendraujantis bet kuria tema, universitete studijuojantis kinezioterapiją, sportiškas, o kartu inteligentiškas ir plačiai žiūrintis į pasaulį, kurį tikisi užkariauti žaisdamas futbolą.
Utenoje, kaip ir bet kurioje kitoje pasaulio vietoje, puikiai besijaučiantis ir pritampantis vaikinas pasakojo, kad jo tėvai iš Ukrainos emigravo į JAV devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, taigi, P. Atbashyanas gimė šioje šalyje ir yra Amerikos pilietis.
„Buvau pirmas mano šeimoje, kuris gimė Amerikoje, – pasakojo P. Atbashyanas. – Ukrainoje, kurioje gyvena nemažai giminaičių, man teko viešėti dvi savaites, tuo metu, kai rungtyniavau Baltarusijoje“.
Tačiau atostogų ukrainietiškame kaime futbolininkas neleisdavo ir šią šalį pažįsta menkai. Namuose su tėvais P. Atbashyanas bendrauja rusų kalba, tačiau gimtąja kalba vadina anglų, nes didžiąją gyvenimo dalį su draugais, mokytojais ir kitais aplinkiniais kalbėjosi angliškai.
Futbolo treniruotes Brukline P. Atbashyanaslankyti pradėjo šešerių ir tvirtina, kad tai jam – daugiau nei žaidimas. Kaip pats sako – futbolas teka jo venomis: „Mano tėtis buvo profesionalus futbolininkas, dar gyvendamas Ukrainoje žaidė Čerkaso „Dnepro“ komandoje. Futbolą žaidė ir mano senelis – tai jau yra mūsų kraujuje. Turiu dešimčia metų vyresnį brolį, tik jis žaidė krepšinį“.
Futbolininkas prisiminė, kad kai buvo trejų metų, artimieji atliko testą: prieš berniuką išdėliojo keletą skirtingų kamuolių – futbolo, krepšinio, rankinio – ir stebėjo, kurį kamuolį vaikas pasirinks, spirs jį ar ims į rankas. P. Atbashyanas tuomet, nelaužydamas giminės tradicijų, pasirinko futbolo kamuolį.
„Futbolas Amerikoje nėra labai populiarus, o į profesionalią komandą patekti labai sunku. Lengviau išvažiuoti į Europą, patekti į kurios nors šalies aukščiausioje lygoje rungtyniaujantį profesionalų klubą, o iš ten į MLS – aukščiausiąją JAV profesionalų futbolo lygą, negu tikėtis, kad tave pastebės žaidžiant JAV universiteto komandoje“,– dėstė žaidėjas.
Pirmą kartą iš Amerikos į Europą žaisti futbolo P. Atbashyanas išvyko būdamas 16 metų, o pirma jo stotele tapo Prancūzijos „Metz U19“ komanda. „Po metų išvykau žaisti į Švediją, o vėliau – į Baltarusiją, kur ir futbolą žaidžiau, ir išmokau gerai kalbėti rusiškai“,– pasakojo P. Atbashyanas, atskleidęs, kad kalbos mokytis jį paskatino širdis. Žaisdamas Baltarusijoje futbolininkas susipažino su mergina baltaruse, su kuria susitikinėja beveik metus.
Utenoje žaidėjas pirmą kartą apsilankė dar praėjusią žiemą, kai buvo pakviestas peržiūrai iš Rygos RTU klubo, kuriame tuomet žaidė. Šią vasarą P. Atbashyanas sulaukė kvietimo žaisti „Utenyje“. Čia jis teigė radęs geriausias sąlygas augti ir tobulėti kaip žaidėjas.
Nuo vaikystės norėjęs būti profesionaliu futbolininku, neslėpdamas, kad, kaip ir daugelio žaidėjų, jo svajonė yra patekti į elitines futbolo komandas ir rungtyniauti pačiose aukščiausiose lygose, P. Atbashyanas pabrėžė, kad visuomet labai svarbu turėti „Planą B“. Ir jis pats tokį turi – antrus metus JAV studijuoja kineziterapiją.
„Būti profesionaliu sportininku nėra lengva, negali atsipalaiduoti, turi visą laiką kontroliuoti save, net kai miegi. Būtina laikytis režimo, esi beveik kaip robotas: treniruotės, poilsis, maistas. O ir maistą sportininkai privalo kruopščiai atsirinkti, negalima kimšti kebabų, mėsainių, – savo kasdienybę atskleidė žaidėjas. – Tačiau man tai nesukelia nepatogumų, aš mėgstu daug ką, tiesiog stengiuosi, kad racione būtų pakankamai baltymų, mėsos, daržovių. Dieta sportininkui kone svarbiau nei sportas“.
Mokslai ir studijos, pasak P. Atbashyano, padeda geriau suprasti ir laikytis būtinos dienotvarkės, pasirinkti teisingą mitybą, pažinti save, savo galimybes ir siekti geresnių rezultatų, o treniruotės ir rungtynės su „Utenio” komanda – nuosekliai eiti savo užsibrėžtų tikslų link.
VšĮ futbolo klubas „Utenos Utenis“ informacija
