Evaldo Jaro lyriniame farse „Karalius nuogas“ (pagal Jevgenijaus Švarco pjesę), kuris artimiausiu metu bus rodomas Vilniaus kameriniame teatre (VKT) vasario 28 d., freilinos vaidmenį dalijasi dvi aktorės: nuo spektaklio kūrimo pradžios Ramūno Cicėno personažo – valdovo tarnaitę pataikūnę įkūnijo Marta Lipčienė, nuo šiol ją vaidina ir Renata Kutinaitė.
Užduotis – atsiriboti nuo savo prigimties
Neseniai pirmą kartą su šiuolaikinių padlaižūnų svita paskui garbėtrošką karalių kaip freilina į sceną lipusi R. Kutinaitė turėjo užduotį – visiškai atsiriboti nuo savo prigimties. „Antraip mano herojė iš valžios rūmų būtų išspirta pačią pirmą dieną“, – juokdamasi pasakojo romantike save laikanti aktorė.
Iki tol VKT spektakliuose ji įkūnijo visiškai kitokius personažus. Griežta, bet gero būdo meška Rolando Boravskio miško pasakoje pagal Kosto Kubilinsko eiles „Strakaliukas ir Makaliukas“. Įsimylėjusi kaimietukė Ramunės Kudzmanaitės komedijoje šeimai pagal Astridos Lindgren knygą „Emilis iš Lionebergos“. Naivuolė koketė Čikita Banana Mariaus Mačiulio ir Alicios Gian spektaklyje apie emigrantus pagal Laimos Vincės pjesę „Vertėjas“. Geroji Mipė, gelbėjusi žydus nuo persekiojimo tragikomedijoje „Kai žmonės vaidino Dievą!..“ pagal Annos Frank dienoraštį.
O naujausias R. Kutinaitės vaidmuo prieštaringai vertinamame E. Jaro spektaklyje „Karalius nuogas“ nuo kitų jos darbų labiausiai ir skiriasi tuo, kad freilina negali leisti jausmams pranokti išskaičiavimų ir prisitaikėliškų manierų. Pati aktorė savo naująją heroję apibūdina taip: pragmatiška, kieta boba su patirtimi ir kategoriška nuomone, bet nelaiminga.
Herojė – priešingybė vidinei romantikei
Iki šiol dauguma jūsų sukurtų vaidmenų teatre – komiški. Vadinasi, ir lengvesni?
Komedija ar spektalis vaikams dar nereiškia, kad jame vaidinti lengviau. Netgi atvirkščiai, tai yra kur kas sudėtingiau, nes publiką prajuokinti yra sunkiau, nei pravirkdyti. E. Jaro „Karalius nuogas“ – tragikomedija. Bet jei ją lygintume su „Vertėju“ arba „Kai žmonės vaidino Dievą!..“, tai šie spektakliai žemiškesni, jų personažų prototipai – realūs.
„Karaliaus nuogo“ istorija – ne fantastikos žanro, tačiau labiau metaforinė. Spektaklis kurtas ne pagal konkrečius įvykius ar realias situacijas, o yra labiau filosofinis. Be to, pati pjesė remiasi pasakos motyvais.
Bet apie šį spektaklį kalbėti man kol kas nedrąsu. Aš nedalyvavau jo kūrimo procese nuo pat pradžių, neturėjau galimybės į jį įsijausti po truputį. Atėjau jau į pastatytą ir metus rodomą spektaklį. Turėjau greitai prisitaikyti ir suprasti savo vaidmenį. Laimė, režisierius – puikus, mane užvedė ant kelio ir man davė suvokimą, kokia toji freilina.
Taigi, kokia ta jūsų herojė?
Iš pirmų bandymų ir to, kaip pati suprantu šią istoriją, freilina – pragmatiška, kieta boba su patirtimi ir kategoriška nuomone, bet nelaiminga.
Kodėl nelaiminga? Juk ji prieina prie valdžios, paties karaliaus, gauna jo dėmesį…
Aš gal ją vertinu grynai iš asmeninės pozicijos. Suprantu, kad kai kuriems žmonėms tokio gyvenimo ir tokios padėties kaip freilinos pakanka. Bet man neužtektų. Ji myli karalių, gal ir ne jaunatviška, ne aistringa meile, vis dėlto myli kaip vaiką, kuriuo reikia pasirūpinti.
Tačiau freiliną nuo karaliaus skiria didžiulė siena. Ta moteris niekada negalės būti jo visavertė partnerė ar žmona, ji vis tiek visada tik ir liks tarnaite. Kita vertus, ji išsirėkia, išsiverkia ir tada susiima, neleidžia sau pernelyg išgyventi – toliau veikia užtikrintai ir su karaliumi pasiaukojamai žaidžia įvairius jo žaidimus.
Kokią jaučiate šios nuogo karaliaus istorijos atmosferą iš salės pusės kaip žiūrovė ir iš scenos – kaip aktorė?
Karaliaus aplinkos atmosfera yra šalta. Tai, manau, scenoje puikiai perteikta. Matosi, kad santykiuose tarp žmonių nėra tikrumo, artimiausi valdovo patarnautojai jį kvailina. Ir mūsų gyvenime yra daug tokio dirbtinumo, netikrumo. Ir darbo kolektyvuose pasitaiko žmonių, kurie mėgsta intrigas.
Kodėl visiškai nekalbate apie politiką?
Ir aktoriai, ir žiūrovai spektaklį prakošia per asmeninę patirtį. Ypač „Karalius nuogas“ – toks spektaklis, kuriame kiekvienas gali įžvelgti sau artimą temą.
Jame iš tikro yra daug politikos, bet jei jį vertinčiau per asmeninę prizmę, tai, neslėpsiu, man čia svarbesni jausmai, žmogiškumo problematika. Apskritai nemėgstu politikuoti, esu romantikė.
Ir į aktorystę atėjote kupina romantinių lūkesčių?
Nuo pat mažų dienų norėjau būti aktore, lankiau teatro būrelius ir kitų alternatyvų nemačiau. Šiaulių universitete vienerius metus studijavau anglų kalbą, bet tik dėl to, kad tais metais, kai baigiau mokyklą, į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) rinko aktorių kursą Rusų dramos teatrui, o aš – ne rusė. Stojau kitais metais ir įstojau.
Kaip jums pasikeitė teatro įvaizdis nuo tų pirmo kurso laikų?
Iki šiol myliu teatrą, savo profesiją. Bet laikui bėgant atsiranda įvairios patirties. Dabar jaunoms panelėms, norinčioms tapti aktorėmis, patarčiau: ieškokite gero vyro! Juokauju, bet iš tikro, jei nori wow gyvenimo ir karjeros, turėtum gal penkiasdešimtyje TV projektų dalyvauti ir lakstyti vaidinti po visus teatrus. Mums jau nuo pirmo kurso vis būdavo primenama, kad aktoriaus profesija – sunki, ne visiems gali pavykti prasimušti ir pagauti sėkmę.
Kartais užklumpa mintys, kad galbūt reikėtų įgyti dar kokią nors specialybę ir pamėginti dirbti kitose srityse. Bet vis tiek galiausiai atsitrenkiu į sieną ir lieku su praskelta galva. Nusišluostau kraujus ir toliau einu į sceną. Tokia amžina būsena. Nepaisant tų guzų, išlieku teatro romantike!
Tai gali grėsti ir jūsų devynmetei dukrai Martai. Nedidelis vaidmuo danų režisierės Kirsten Dehlholm spektaklyje „Kosmosas plius“ – galbūt tik pradžia?
Vyko vaikų atranka į spektaklį ir atrinko būtent ją. Kai kurie kolegos pajuokauja, kad dukra perspjovė pačią mamą, kad vaidina Nacionaliniame dramos teatre. Tikiuosi, kad jai vaidyba išliks pomėgiu. Tikrai nesvajoju, kad mano dukra taptų aktore. Bet jei ją trauks aktorystė, tai negalėsiu tam užkirsti kelio, tada liks tik tikėti sėkme.
O kaip vertinate tą etapą, kai buvote žinoma iš humoro laidų, turint omeny, kad TV humoras siejamas su lėkštu skoniu?
Darbas televizijoje duoda daug profesinės patirties, atveria duris ir langus į kitus projektus. Retas aktorius Lietuvoje yra visiškai atsiribojęs nuo TV laidų bei serialų. Visos to pasirinkimo priežastys, manau, puikiai suprantamos. Tačiau vien dėl to, kad pasirinkai televiziją, nebūtinai darai kažką lėkšta. Ir kad dirbi tik teatre, tai nereiškia, jog čia kuri būtinai aukštąjį meną.
O kai dirbi su malonumu ir meile, neturi didelės reikšmės, ar tai darai televizijoje, teatre ar kine. Viskas priklauso nuo aktoriaus, kiek jam jo darbas tinka ir patinka, kiek į jį įdeda širdies.
Tuomet kodėl šiuo metu jūsų per TV nematyti?
Jei viskas priklausytų tik nuo tavęs paties, manau, būtų truputį kitaip.
Priminkite, kaip atėjote į VKT?
Kai buvau moksleivė ir gyvenau Šiauliuose, su dramos būreliu važinėdavome po visą Lietuvą, vaidindavome ir Vilniuje. Kartą atkreipiau Romualdo Vikšraičio, anuomečio „Elfų“ teatro vadovo, dėmesį. Jis mane užkalbino. Bet tada dar buvau dvyliktokė, ir mūsų ryšys nutrūko, nes kitais metais likau Šiauliuose.
Ir tik 2005 m., kai LMTA baiginėjau aktorinį meistriškumą, o R. Vikšaitis paleidinėjo savo aktorių kursą, vėl susitikome. Jis pasiteiravo, ką veiksiu, ir paminėjo, kad jo teatrui reikia žmogaus. Kaip tik neseniai buvau sulaukusi ir skambučio iš Šiaulių dramos teatro, bet ne visai malonaus.
Man reikėjo apsispręsti. Nedvejodama pasirinkau Vilnių. „Elfų“ teatro kolektyvas buvo ir išliko gera komanda. Su tais pačiais kolegomis likau kartu, ir kai jie įkūrė VKT.
Spektaklį „Karalius nuogas“ matysite Lietuvos festivaliuose: vasario 25 d. Rokiškio profesionalių teatrų festivalyje „VAIDINAME ŽEMDIRBIAMS“, kovo 23 d. Kupiškio profesionalių teatrų festivalyje „Art do“, balandžio 5 d. Panevėžio kamerinių spektaklių festivalyje.
