Prieš pusantrų metų priimtos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotos Civilinio kodekso pataisos dėl globos ir įvaikinimo, kai į globos įstaigas, su tam tikromis išimtimis, nebegali būti siunčiami mažiausi vaikai iki 3 metų, o, į šias įstaigas patekę, ten gali išbūti ne ilgiau kaip tris mėnesius. Prezidentūra pati ėmėsi konkrečių žingsnių, kad paaiškintų ir paskatintų savivaldybes, susiduriančias su globos ir įvaikinimo problema, tinkamai pasiruošti šias pataisas įgyvendinti. Prezidentūroje organizuotuose darbo susitikimuose mažomis grupėmis dalyvavo visos šalies savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos, buvo kviesta ir kai kuriuose susitikimuose dalyvavo Lietuvos savivaldybių asociacija. Susitikimuose savivaldybės turėjo puikią galimybę pasikeisti patirtimi, išgirsti gerosios praktikos pavyzdžių, sulaukti patarimų, kaip spręsti iškilusias problemas. Todėl tikrai negalima teigti, kad naujoji tvarka atsirado staiga ir netikėtai. Įstatymą priėmus 2015 m. birželio 25 dieną, jo įsigaliojimas sąmoningai atidėtas iki 2017 m. sausio 1 dienos. Taigi, savivaldybės turėjo pusantrų metų pasiruošti.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad naujoji tvarka galioja tik kalbant apie naujus atvejus. Šios nuostatos nėra taikomos iki sausio 1 dienos globos namuose jau buvusiems 350 vaikų iki 3 metų.
Priemonių, galinčių tapti puikia alternatyva dabar veikiančioms vaikų globos įstaigoms ir kūdikių namams, tikrai yra, jos buvo ir ne kartą aptartos. Šiuo metu tik kai kuriuose Lietuvos miestuose veikiantys budintys profesionalūs globėjai turėtų atsirasti kiekvienoje savivaldybėje, vaiką taip pat galima apgyvendinti ir šeimynoje – ši globos forma savivaldybėms puikiai žinoma, aiškiai reglamentuota ir veikianti jau seniai. Dar viena išeitis – šeimos ir vaiko krizių centrai, kur, iškilus smurto grėsmei šeimoje, galima priglausti vaiką, neatskiriant jo nuo mamos. Tokių socialinių paslaugų planavimas ir organizavimas pagal galiojančius įstatymus yra priskirtas savivaldybių savarankiškajai funkcijai, taigi, rūpinimasis savo gyventojais yra kiekvienos savivaldybės teisė ir pareiga.
Akivaizdu, kad šios problemos jau yra sprendžiamos. Statistika rodo, kad pernai net 23 savivaldybės tokių atvejų neturėjo. Matome tikrai neabejingų savivaldybių, kurios iš anksto buvo nusiteikusios kuo efektyviau spręsti egzistuojančias globos ir įvaikinimo problemas, girdėjome ir nemažai gerosios praktikos pavyzdžių.
Sunku nurodyti priežastis, kodėl kitose savivaldybėse tam nebuvo pasiruošta. Galbūt pritrūko koordinavimo iš Socialinių reikalų ir darbo ministerijos, nors, kaip minėta, socialinių paslaugų teikimas yra pačių savivaldybių funkcija ir atsakomybė. Lėšų trūkumas taip pat negali būti pagrindinė priežastis, kodėl naujosios tvarkos nebuvo galima įgyvendinti laiku, – kasmet iš savivaldybių į valstybės biudžetą nepanaudoti socialinėms reikmėms grąžinami šimtai milijonų eurų. Juo labiau kad statistiškai per metus kiekvienai savivaldybei tenka tik kiek daugiau nei 3 globos reikalaujantys vaikai iki 3 metų amžiaus.
Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos
Spaudos tarnybos konsultantė Goda BACENSKIENĖ
