Virginija JUŠKIENĖ
„ŪP“ korespondentė
Skapiškio seniūnijoje (Kupiškio r.) ūkininkaujantis Paulius Tumonis kelis pastaruosius mėnesius sako išgyvenantis tikrą košmarą: jo šeimos pieno ūkiui, kuriame darbuojasi kartu su sūnumi Eligijumi, iškilo reali žlugimo grėsmė. Ne todėl, kad šalies valdžia neveikli, kad pieno supirkimo kainos mažos ar kad produkcijos perdirbėjai savanaudžiai, bet dėl savo rajono valdžios pozicijos.
Kupiškio r. savivaldybė prieš kelis mėnesius kreipėsi į teismą, kad ūkininkas iškraustytų savo gyvulius iš Dailiūnų 
karvidžių komplekso, kuris dar 2007 m. liepos 18 d. Kupiškio r. apylinkės teismo sprendimu buvo pripažintas bešeimininkiu turtu ir perduotas rajono savivaldybės nuosavybėn. Nepaisant to, ūkininko melžiamos karvės ir prieauglis jau daugiau kaip dešimtį metų laikomi toje fermoje, kurią taip pavadinti, tiesą sakant, galima tik su išlygomis. Dailiūnų karvidžių kompleksas pastatytas Skapiškio kolūkio dar 1976 m., dabar iš kai kurių pastatų likę tik griuvėsiai ir šiukšlių krūvos, tik toji dalis, kur Tumoniai glaudžia savo gyvulius, šiek tiek patvarkyta, patalpos rakinamos.
Statinys ir pati aplinka niekada neregėję jokių modernizacijų iš europinių projektų ar nacionalinio biudžeto lėšų, bet ūkiškos veiklos pėdsakai matyti: sukrauti šienainio ritiniai, ūkininkas pasiruošęs žiemai.
Pajininkas – bet neįteisintas
„Ūkininko patarėjui“ apie savo problemą papasakojęs ūkininkas, kiek drovėdamasis, palydėjo prie fermos, pakasė pasiilgusioms telyčaitėms paausius, aprodė aplinką, šabakštynus, kitų pastatų griuvenas. Ir papasakojo visą gana netrumpą savo nelengvo ūkininkavimo istoriją.
Buvęs kolūkio elektrikas ūkininkauti ėmėsi kartu su atgauta Lietuvos nepriklausomybe, turėjo kelias karves, žemės, paskui gausino bandą, didino plotus. Prieš penkerius metus parsikvietė Anglijon išvykusį uždarbiauti sūnų Eligijų ir ėmėsi abudu darbuotis šeimos pieno ūkyje. Dabar turi 50 melžiamų karvių, tiek pat prieauglio, per abu dirba apie 180 ha žemės, dalis iš jų ganyklos, pievos, kita skirta grūdinėms kultūroms. Dirba vieni, pagalbininkų neišgali samdytis.
„Esu to karvidžių komplekso pajininkas, savo laiku dar supirkau kitų pajininkų dalis. Bet yra problema tokia, kad ir kolūkis nebuvo teisiškai įforminęs statinių‚ ir aš to nepadariau. Mano apsileidimas, vis atrodė, suspėsiu, palauksiu geresnių laikų. Paėmiau paskolą, vykdėm vieną beveik pusės milijono litų vertės projektą, pirkom šienavimo technikos, traktorių, nenorėjau auginti skolų. Ogi žinot, užėjo ūkio sunkmetis, paskui pieno krizė, kuo tolyn, tuo sunkyn… Turėjom įsipareigojimų už europinę paramą ir dabar dar nespėjom bent kiek susitaupyti. Visa teisinė turto registracija nepigiai kainuoja, maniau, suspėsiu, susitarsiu, valdžia supras…“, – sunkiai žodžius dėliojo ūkininkas, vis slėpdamas užplūstantį graudulį, tardamas, kad sveikata jau pašlijo per tuos rūpesčius.
Gilintis į savo delsimo priežastis P. Tumonis drovisi, nes tai tas pats, kas teisintis, kodėl esi neturtingas, kodėl tau sunku, kodėl charakteris toks nuolaidus… Namuose ūkininkas turi sukaupęs nemažą šūsnį raštų, pranešimų dėl karvidžių pastatų teisinės priklausomybės. Rašė savivaldybės administracija, rašė seniūnija, vis ragino išspręsti tą problemą.
„Pažiūrėkit, 2012 m. gruodžio mėnesio raštas iš Skapiškio seniūnijos: praneša, kad pastatai yra avarinės būklės, netinkami eksploatuoti, o mes esam savavališkai užėmę tą nerealizuotiną pastatą, turim jį atlaisvinti. Jeigu nerealizuotinas, vadinasi, nevertingas, tai kam jis savivaldybei reikalingas? O man tokiu sunkmečiu tai yra išgyvenimo klausimas, neturiu kur dėti gyvulių“, – svarstė pašnekovas.
Patikėjo pažadais
Kirba klausimas: kodėl ūkininkas tiek ilgai delsė, jeigu žinojo apie teismo sprendimą, kodėl jo neužginčijo, kodėl vis laukė?
Apie rajono savivaldybės dar 2006 m. sudarytą apleistų sovietinių laikų gamybinių pastatų sąrašą ūkininkas sako nežinojęs, nors jis buvo skelbiamas įvairioje spaudoje. Ten yra trąšų sandėlių, karvidžių, kiaulidžių, daržinių, iš viso 16 objektų. Sužinojo, kai sprendimą priėmė teismas. Tada sujudo, kreipėsi savivaldybėn, kalbėjo su vadovais, prašė dar palaukti, leisti laikinai naudotis fermos pastatu. Žodžiu sutardavo, atidėdavo įforminimo reikalus. 2014 m. su savivaldybe netgi sudarė sutartį: savivaldybė leido ūkininkui be jokio apmokėjimo naudotis karvidžių kompleksu Dailiūnų kaime, dar įpareigojo nesiimti jokių naujų statybos ar pertvarkymo darbų, laikytis visų įmanomų priešgaisrinės saugos ir kitų reikalavimų, naudoti patalpas tik pagal paskirtį. Sutartis buvo sudaryta vieniems metams. Pasirašė tuometis savivaldybės administracijos direktorius Žilvinas Aukštikalnis ir pats ūkininkas.
„Žodžiu buvom sutarę, kai tik galėsiu, turėsiu lėšų, imsiuos nuosavybės įteisinimo. Kadangi buvau faktinis pastato naudotojas ir pajininkas, tikėjausi, kad turiu į jį teisių. Kodėl neskubėjau? Sėja, šienapjūtė, javapjūtė ir kasdienė ruoša prie gyvulių, atsikėlus ryte 4 ar 5 valandą iki išnaktų, juk žinot, kokia pienininkų diena… Kai pasikeitė valdžia po savivaldos rinkimų, ėjau pas dabartinį rajono merą Dainių Bardauską, vėl kalbėjomės. Prašiau padaryti išimtį, leisti bent jau nuomotis ar įsigyti dalį komplekso, savivaldybė juk gali tai padaryti, jeigu jau laiko save to turto savininke. Sutarėm, supratau, kad galėsiu tai padaryti, suieškosiu, pasiskolinsiu pinigų. Kai atėjau savivaldybėn kitą kartą tvarkyti reikalų, kaip žadėta, jau niekas į kalbas nebesileido, esą, nėra jokio juridinio pagrindo leisti man pasilikti avariniame pastate. Po to sulaukiau pranešimo, kad savivaldybė teismo keliu ūkio gyvulius iškeldina iš fermos“, – tokią įvykių eigą papasakojo ūkininkas P. Tumonis.
Savivaldybė formaliai teisi
Kaip šią situaciją vertina savivaldybės vadovai, kokie yra tokio kardinalaus šios istorijos posūkio motyvai? „Ūkininko patarėjas“ su tokiu klausimu kreipėsi į savivaldybės administracijos direktorių Marių Mališauską.
„Situacija išties nemaloni, išskirtinė. Pastatas seniai pripažintas bešeimininkiu, berods 2009 m. tuometė rajono valdžia jau ketino jį nugriauti, bet ūkininkas kreipėsi į Aplinkos ministeriją, statiniai buvo išbraukti iš likviduojamųjų sąrašo. Beveik dešimtį metų delsta, ieškota įvairių kompromisų, ūkininkas žinojo apie savo galimybę įteisinti nuosavybę. Dabar yra proga savivaldybei gauti europinę paramą nugriauti likusius bešeimininkius statinius, jų sąraše dar turim 13, tarp jų ir Dailiūnų karvidžių kompleksas, rengiama paraiška, todėl ir kreipėmės į teismą. Siūlėm taikos sutartį, ūkininkui reikėtų iškraustyti savo gyvulius iki 2017 m. spalio 1 d. Per tą laiką būtų galėjęs teismo keliu mėginti atkurti savo nuosavybę į statinį. Jis nesutiko, taigi nieko kito nebeliko, tik bylinėtis toliau, teismo posėdis numatytas kitą savaitę“, – trumpai ginčą pakomentavo savivaldybės administracijos vadovas.
Ubagai valdžiai naudingi?
Apie ūkininko P. Tumonio vargus gerai žinantis skapiškėnas Aleksandras Vaitoška, irgi ūkininkaujantis, dalyvavęs ir rajono apylinkės teismo posėdžiuose, kur jau imtas nagrinėti savivaldybės prašymas, stebisi ir rajono valdžios, ir teismo pozicija: „Visi ūkininkėlį spaudžia. Savivaldybė pasiūlė sudaryti taikos sutartį, skubina apsispręsti kuo greičiau. Ogi žino, kad ūkininkas neturi advokato, ankstesnysis atsisakė jį ginti. Įvyko gal jau keturi posėdžiai, niekas nejuda pirmyn.“
Anot A. Vaitoškos, šiuo atveju kyla labai paprastų klausimų: kuo remiantis, žinant, kad fermos pastatas turi faktinį naudotoją, pajininką, nuspręsta, kad turtas yra bešeimininkis, savivaldybė yra statinio savininkė? Jeigu tai yra nerealizuotinas turtas, šiukšlių krūva, kodėl svarbu taip skubiai iš ten iškraustyti ūkininko gyvulius, kam savivaldybei tos griuvenos reikalingos, ar nebėra rajone kitų bešeimininkių, apleistų statinių, kuriuos reikia griauti, tvarkyti aplinką? Ar geriau eikvoti mokesčių mokėtojų pinigus griuvenoms tvarkyti negu leisti šeimos ūkiui išgyventi?
Ir tęsia skapiškėnas A. Vaitoška toliau: „Galbūt yra kažkieno verslo interesų, nes vietos žmonės mato, kaip nuosekliai ardomi komplekso statiniai, o ūkininko buvimas tam trukdo. Ir dar yra politiniai motyvai.“
P. Tumonis buvo vienas iš Sąjūdžio vietos aktyvistų, nesyk kai kuriuos dabartinius prakutusius kaimo verslininkus ir stambius ūkininkus viešai sugėdinęs dėl nesąžiningų kolūkinio turto dalybų. Negeriantis, nerūkantis, tikra darbo bitė su kietais, įdiržusiais delnais. Nesukalbamas, nepataikaujantis niekam, nesavanaudis, neapsukrus. Iš paskutiniųjų siekiantis su savo šeima, sūnum, marčia ir dviem anūkais išgyventi iš savo kantraus darbo, netapti valstybei našta, pašalpų prašytojais. O gal tokie valstybei yra naudingesni? Atėmus galimybę dirbti, ubagėliui galima įduoti terbą ir vis garsiai pasigirti, kada į tą terbą geroji valdžia įmeta kokios nors išmaldos.
„Tokie kaip aš ar panašūs į mane idealistai, maži šeimos ūkiai turbūt jau pasmerkti tapti istorijos šiukšlynu, menka iš mūsų pridėtinė vertė, ir vartotojai pernelyg kuklūs“, – bandė nelinksmai pajuokauti ūkininkas P. Tumonis.
Spalio 21 d. numatytas dar vienas rajono apylinkės teismo posėdis, kur toliau bus svarstoma, kaip kuo greičiau iškeldinti ūkininko gyvulius iš sukriošusio fermos pastato.
Autorės nuotraukos
