Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ
„ŪP“ korespondentė
Kai tradicinė Kauno rajono žemdirbių bei visos bendruomenės šventė „Rudens sambariai“ prasidėjo tradiciškai – duonos kepalo įnešimu, – visi susirinkusieji pasielgė netradiciškai. Niekieno 
neraginti pakilo nuo suolų. Taigi pirmą kartą per 17 metų, kai vyksta ši šventė, duonelę pagerbė ne tik tyliai pritardami gražiems iš scenos sklindantiems žodžiams apie ją – dar ir atsistodami, kaip atsistojama pagerbiant Dievą bažnyčioje ar karalius.
Šventė „Rudens sambariai“ vyko praėjusį šeštadienį Raudondvario dvarvietėje.
Apdovanojo atkakliausiuosius
Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, konstatavęs, jog šie metai šalies žemdirbiams buvo nelengvi, pilni iššūkių, pasidžiaugė, kad žemę dirbantys regiono žmonės įstengė sumažinti derliaus nuostolius, nes moka naudotis žiniomis, 
telkiasi agroverslo paslaugas.
Labiausiai meras pasidžiaugė Kauno rajono gyventojų bendryste. „Kauno rajono bendruomenė išsiskiria bendrumo jausmu“, – tvirtino V. Makūnas. Jis apdovanojo gražiausių sodybų savininkus, bitininką Andrių Bučių už lietuviškų tradicijų išsaugojimą plėtojant bitininkystę bei tris ūkininkus: Česlovą Tallat–Kelpšą – už pažangų ūkininkavimą ir aktyvų dalyvavimą bendruomeninėje veikloje, Genovaitę Galminienę – už kantrybę populiarinant gyvulininkystę, Daivą Šinkevičienę – už uogininkystės tradicijų populiarinimą.
Žemės ūkio viceministras Saulius Jakimavičius žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės padėkas už pažangų ūkininkavimą įteikė Virginijui Grumadui ir Alfredui Rinkevičiui, o padėką už melioracinius pasiekimus – Kauno rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus specialistui Algirdui Viskačkai.
Gydė nuo knarkimo ir persidirbimo
Kaip šįkart „Rudens sambariuose“ skleidėsi rajono žmonių bendrystė, darbštumas, kūrybingumas?
Babtų ir Vandžiogalos seniūnijos žmonės kvietė šventės dalyvius apsilankyti „Bičių karalystėje“ – paragauti vietos bitininkų, o jų čia netrūksta, medaus, išbandyti jėgas iš korių išsukant jį, taip pat iš korių lakštų pasidaryti žvakę. „Labiausiai rūpi skleisti bičiulystės idėją – kad visų seniūnijų žmonės bendrautų, apsilankydami vieni kitų renginiuose“, – aiškino Bičių karaliene apsitaisiusi Babtų kultūros centro režisierė Alma Pauželienė.
Linksmakalnio, Garliavos, Rokų, Samylų ir Taurakiemio seniūnijų žmonės „Greitosios kultūrinės pagalbos“ 
kiemelyje atliko kultūrinį rentgeną. Pavyzdžiui, įkišus koją į dubenį paaiškėdavo, kad rankoje – vinis. Vadinasi, pacientas plaktuko iš rankų nepaleidžia – pluša ir pluša. Jam siūlyta atsikvėpti galvą padėjus ant apynių pagalvės ir per ausines klausantis poezijos arba paukščių giesmių bei išmėginti apynių preparato – alaus, kurio sudėtyje yra laukinių apynių, augančių netoli Kauno marių. Apyniai, pasirodo, gydo nuo knarkimo.
Čekiškės, Vilkijos, Batniavos ir Vilkijos kaimų seniūnijų atstovai ne veltui čia, šventėje, surentė „Žvėrūnę“ – medžioklės namus, puoštus meninėmis laukinių gyvūnų nuotraukomis. „Mūsų teritorijose daug natūralios gamtos – miškų, upelių su savo gyvūnija: stirnomis, gervėmis, bebrais… Padauguvos girioje auga, gyvena į Raudonąją knygą įrašyti augalai, gyvūnai: laukiniai česnakai, tripirščiai geniai, juodieji gandrai“, – teigė Alvydas Vėlavičius, medžiotojas iš Liučiūnų.
Kas naudinga smegenims?
Prie „Žvėrūnės“ gaidį pardavinėjo Chaimukas, žydelis iš Čekiškės. Tokį personažą kūrė Čekiškės teatro vaidintojas 
Mykolas Astrauskas. Pasak jo, seniau ne vienas žydas, tarp jų – Chaimas augino ir pardavinėjo vištas.
Atsigręžę į praeitį savo kiemelį kūrė ir kačerginiečiai. Jų „Žvejų kaimą“ smelkė ant laužo verdamos žuvienės bei kadagiais rūkytų žuvų kvapai. Kačerginės ir aplinkinių kaimų vyrai seniau vertėsi žvejyba. Nemune pagautas žuvis veždavo į Kauno turgų, dažnas plaukdavo žvejoti į Vokietiją – ji prasidėjo už Smalininkų – ir ten parduodavo laimikį. „Mano senelis taip pat plaukdavo žvejoti į Vokietiją“, – „Žvejų kaime“ sakė Kauno rajono meras V. Makūnas, jis kilęs iš Zapyškio.
Alšėnų, Ežerėlio, Zapyškio ir Ringaudų akademijos seniūnijų pastangomis iškilo „Sūrmaišių kaimas“. Jame veikiančios „Pažėrų sūrinės“ šeimininkės priminė, kaip gaminamas sviestas – kaip iš pieno išskiriama grietinėlė, atšaldyta sumušama į sviestą, nupilamos pasukos, o gaminys nuplaunamas. Lina Pažėrienė, 70 karvių ūkio bei sūrinės savininkė, patarė gerti pasukas: „Naudinga smegenims.“
Tapė augalų syvais
Neveronių, Karmėlavos ir Domeikavos seniūnijos, norėdamos pašlovinti bulvę, paskelbė „Mykolo Bulvinio respubliką“. Joje virė muilas, kurio sudėtyje – bulvių krakmolas (balina ir šveičia odą), veikė su bulvių istorija ir jų veislėmis supažindinantis muziejus. Kur bulvės, ten – ir pinti krepšiai, ir plokštainis…
„Daržo monų“ kiemelyje šeimininkavo Užliedžių, Kulautuvos ir Raudondvario seniūnijų žmonės, įrodydami, kad iš daržovių galima pasigaminti gardžių patiekalų. Kiti daržo monai – iš daržovių išpjaustyti gyvūnai, gėlės, taip pat paveikslai tapyti daržovių, uogų bei gėlių syvais ant akvarelinio popieriaus. Idėja kurti tokius paveikslus Užliedžių dailininkei Lenai Kauffelt kilo, kai ji tvarkydama namus stipriai suspaudė nukritusį raudonos pelargonijos žiedlapį.
„Esame nei kaimiečiai, nei miestiečiai – gyvename šalia Kauno“, – kodėl savąjį kiemelį pavadino „Tarp miesto ir kaimo“, aiškino Garliavos seniūnijos žmonės. Kiemelyje šeimininkavusi Varna Albertina kvietė apčiuopti, kokia gamtos detalė slypi „daugiabučiuose“. Tarp detalių buvo gilės, paukščio lizdelis, kaštonas.
Seniūnijų kiemeliai šurmuliavo ir linksmosios estafetės vyko skambant liaudiškai muzikai, atliekamai Kauno rajono kolektyvų. Šventės pabaigoje koncertavo Irena Starošaitė ir Žilvinas Žvagulis.
Autorės nuotraukos
