Regionų verslo plėtros asociacijos prezidentas, UAB „Justicija“ direktorius Vaidas Šalaševičius
Darbo kodekso projekto pateikimas Seime įvyko 2015 m. spalio 15 d., po kurio svarstymą pradėjo pagrindinis Socialinių reikalų ir darbo komitetas ir trys papildomi: Biudžeto ir finansų, Teisės ir teisėtvarkos bei Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetai.
Tik 2016 m. kovo 21 d., po penkių mėnesių intensyvaus svarstymo, Komitetas užregistravo antrąją Darbo kodekso projekto redakciją. Pakeitimai, kuriems buvo pritarta Komitete, ne tik iš esmės pakeitė Vyriausybės parengto ir Trišalės tarybos suderinto projekto turinį, bet ir dar labiau pablogino šios srities reguliavimą verslo atžvilgiu. Pavyzdžiui, į Darbo kodekso projektą buvo įtrauktos nuostatos, reguliuojančios ne tik tam tikrų darbuotojų grupių darbo laiką, bet ir apmokėjimo tvarką tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose. Taip pat buvo panaikinta suminė darbo laiko apskaita, apribotos terminuotos ir projektinės sutartys, de facto įtvirtinta privaloma narystė profsąjungose bei eliminuotos darbo tarybos. Išliko grėsmė, jog vietoj esamų problemų sprendimo, priėmus siūlomus pakeitimus, rezultatas bus priešingas keliamam tikslui. Reaguojant į tai, verslo bendruomenė aktyviai įsitraukė į svarstymo procesą, siekdama užtikrinti, kad naujoji Darbo kodekso redakcija bent nepablogintų esamos padėties. Seime priimto galutinio Darbo kodekso projekto redakcija, kuriai buvo pritarta, yra ilgų ir sunkių derybų, kompromisų bei svarstymų rezultatas, tačiau daugiausiai buvo pritarta siūlymams, kuriuos teikė Vyriausybė.
Naujo Darbo kodekso poreikiu neabejojama, nes tikima, kad šie pakeitimai taps tolesnės sėkmingos reformos, padėsiančios šalyje didinti užimtumą, gerinti darbo santykius bei skatinti investicijas, pagrindu. Todėl visa verslo bendruomenė ir politikai, pradedant Prezidente, baigiant eiliniais Seimo nariais, bendrąja prasme jo priėmimą vertina teigiamai. Tačiau paprasti žmonės ar samdomi darbuotojai šiuos pakeitimus vertina gana prieštaringai. Viešoje erdvėje sklando mintys, kad naujai priimtas Darbo kodeksas ženkliai pablogins tik darbuotojų padėtį, tačiau niekas nekalba, kad naujos Seime jau priimtos Darbo kodekso nuostatos pridės daugiau pareigų ir darbdaviams, apsunkins šios srities reguliavimą verslui. Todėl šiame straipsnyje aš paminėsiu keletą nuostatų iš dabartinio projekto, kurios yra daug reiklesnės ir griežtesnės darbdavių atžvilgiu nei buvo iki šiol.
Darbo kodekso projekto 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta darbdavio pareiga viešai, įprastais darbovietėje būdais skelbti taikomas galiojančias kolektyvines sutartis, darbdavio ir darbo tarybos susitarimus, vietinius norminius aktus. Šis straipsnis, viena vertus, skatina skaidrumo politiką įmonėse, tačiau, kita vertus, sudarytų sąlygas neaiškumų atsiradimui, kaip reikės šią pareigą įgyvendinti ir tuo pačiu apsaugoti įmonės informacijos bei duomenų konfidencialumą. Tokia informacija (konfidenciali) paprastai yra skelbiama susitarimuose ir bendrovės vidaus norminiuose aktuose. Manytina, jog padidės poreikis sudaryti daugiau konfidencialumo sutarčių su darbuotojais, kadangi tai turbūt vienintelis aiškus būdas, kaip apibrėžti konfidencialios informacijos saugojimo ir naudojimo taisykles, vietoje to, kad ji būtų skelbiama viešai.
Iki šio projekto teisiniame reguliavime nebuvo teisiškai įtvirtintos pareigos skelbti informaciją apie darbo santykių būklę, kuri numatyta naujojo Darbo Kodekso projekto 23 straipsnyje. Pagal šio straipsnio reikalavimą, darbdavys, kurio bendrovės vidutinis darbuotojų skaičius yra daugiau kaip 20, darbo tarybai ir profesinei sąjungai privalo teikti bent kartą per metus atnaujinamą informaciją apie: darbuotojų, išskyrus vadovaujančias pareigas einančius darbuotojus, nuasmenintus duomenis apie vidutinį darbo užmokestį pagal profesijų grupes ir lytį bei kitą informaciją, kurią skelbti įpareigoja įstatymai, kolektyvinės sutartys, darbdavio ir darbo tarybos susitarimai. Taigi sąlyginai mažose įmonėse papildomai turės būti kuriamos lygių galimybių įgyvendinimo ir darbuotojų asmens duomenų saugojimo politikos ir jų priemonės. Iš normos iki galo lieka neaiškus tokios informacijos skelbimo tikslas. Galimai ši norma egzistuoja tik dėl jos pačios įgyvendinimo ir neturi nieko bendro su darbo santykių reguliavimo tobulinimu ar gerinimu, netiesiogiai reikalauja, jog darbdavys sudarytų ir vestų statistinius duomenis, o tai automatiškai reiškia papildomas investicijas.
Naujojo Darbo Kodekso projekto 25 straipsnis įpareigoja darbdavį teisingai, nemokamai ir susitarimo su darbuotoju nustatytais protingais terminais pranešti apie bet kokias aplinkybes, galinčias reikšmingai paveikti sutarties sudarymą, vykdymą ir nutraukimą. Be to, perduodami dokumentai (pranešimai, prašymai, sutikimai, prieštaravimai ir pan.) ir kita informacija turi būti pateikiami raštu lietuvių kalba. Ir nors šalys gali susitarti nesilaikyti lietuvių kalbos reikalavimo, kas yra ypač aktualu tarptautinėse bendrovėse, tačiau tuomet vis tiek lieka galioti kitos sutarties šalies pareiga pateikti dokumentą ar informaciją lietuvių kalba per protingą šalių nustatytą terminą nuo pareikalavimo. Toks reikalavimas gali padidinti poreikį visą vidinę komunikaciją ir vidinius norminius aktus papildomai versti iš vartojamos užsienio kalbos į lietuvių kalbą.
Darbo kodekso projekte siūloma įtvirtinti darbdavių pareigą per 1 mėnesį nuo darbo pradžios pranešti darbuotojams informaciją, susijusią su jų darbu, jeigu tokios informacijos nėra jų darbo sutartyje, t. y. darbo funkcijos atlikimo vietą, darbo funkcijos apibūdinimą ar aprašymą, darbo pradžią, numatomą darbo pabaigą (terminuotos sutarties atveju), kasmetinių atostogų trukmę, įspėjimo terminą, jei darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, bazinį (tarifinį) darbo užmokestį ir kitas darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, užmokesčio už darbą mokėjimo terminus ir tvarką, nustatytą darbuotojo darbo dienos arba darbo savaitės trukmę, informaciją apie darbuotojui taikomas kolektyvines sutartis, nurodant susipažinimo su šiomis sutartimis vietą. Ši pareiga gali būti įvykdoma pagal esamas darbo tvarkos taisykles arba ruošiant individualius pranešimus darbuotojams.
Taip pat DK projekte nustatoma, kad darbo apmokėjimo sistema darbovietėje būtų reguliuojama kolektyvine sutartimi, o kai tokios sutarties nėra, darbovietėse, kuriose vidutinis darbuotojų skaičius viršija 20, darbo apmokėjimo sistemą privalo patvirtinti darbdavys ir padaryti ją prieinama susipažinti visiems darbuotojams. Darytina išvada, jog formalizuota darbo apmokėjimo sistema turės būti kuriama kiekvienoje įmonėje su daugiau kaip 20 darbuotojų.
Iš esmės būtent dėl šių papildomų formalizuotų reikalavimų minėtos DK projekto dalys labiau panašios į darbo tvarkos aprašą, o ne į įstatymą. Daugelis naujų DK reikalavimų darbdaviams virs papildoma našta, kainuojančia laiko ir pinigų. Taip pat gali kilti asmens duomenų apsaugos problemų ir klausimų, kuriems išspręsti bei atsakyti prireiks papildomų investicijų.
Teisinės paslaugos, buhalterinė apskaita, įmonių steigimas, įstatų keitimas – “JUSTICIJA”
