Viena iš šių metų mažųjų Lietuvos kultūros sostinių yra Ukmergės rajone esantys Vepriai. Kraštiečiai džiaugiasi tokiu titulu ir siekia šį kampelį kuo plačiau išgarsinti.
Apie Veprių šiandieną – skulptorius Viktoras Žentelis:
Meilė tėvynei, savai gimtinei išreiškiama labai paprastai. Tai beriant grūdą nuostabiose Lietuvos lygumose ar kalvose ar minant savo brydę kultūros lankose, nepamirštant savo krašto tradicijų, jas puoselėjant ir kuriant naujas, kurios liktų ateinančioms kartoms, kad jos galėtų didžiuotis mūsų laikmetyje atliktais darbais.
Buvo laikas, kuris davė Juknaičius, Mosėdį ar Ėriškes, dabar turime Naisius, Žagarę, Josvainius. Turėsime daugiau, jei suremsime pečius vedami entuziazmo ir altruizmo. Tuomet visiems taps šviesiau gyvent, galbūt žmonės iš svečių šalių vyks čia ir stebėsis tuo, ką sukūrėme. Lietuva juk galėtų stebinti ne tik Trakais, Vilniumi ar Druskininkais, bet visom prasmėm šviesiais kaimais ir miesteliais su išpuoselėta aplinka bei kunkuliuojančiu kaip šaltinio versmė
Skulptūra Geldutėkultūriniu gyvenimu, kuriuose taip smagu gyventi, jog niekas nenorėtų iš ten skristi nei už Lamanšo, nei prie fiordų, nebent Big Beną išgirsti ar fiordais pasigrožėti.
Mūsų Vepriai ir jų apylinkės, stebinantys nuostabiu kraštovaizdžiu, turi teisę didžiuotis paleolito laikus siekiančia istorija.
Vepriai – tai mano prosenelių žemė: čia baigiau vidurinę mokyklą, patraukiau mokytis į tuometinį Vilniaus dailės institutą. Aštuoniasdešimt pirmaisiais, gavęs skulptoriaus diplomą, apsisprendžiau grįžti. Buvusio S. Neries kolūkio pirmininkas Steponas Jankeliūnas pakvietė dirbti ūkyje architektu-skulptoriumi. Kaip tik tada buvo prasidėjęs kaimo gyvenviečių, ūkių centrų aplinkos tvarkymo vajus: daugelis kaimų ir miestelių norėjo kažkuo išsiskirti. Tuo metu Vepriuose buvo pastatytas muziejus, kuriame gausu eksponatų, susijusių ne tik su Veprių, bet ir Lietuvos istorija. Juos ilgus metus rinko jo įkūrėjas, mokytojas – mano tėvas Jonas Žentelis. Man teko per keletą dešimtmečių ne viena skulptūra pagyvinti Veprių apylinkių viešąsias erdves ar pastatus.
Su bendruomene kuriame naujus ateities planus ir tikimės mūsų Veprius paversti nuostabia vieta gyventi, kad niekas nenorėtų iš jų išskristi! Aplankykite Veprius – nenusivilsite. O mes važiuosim į Naisius, Juknaičius, Merkinę, Miežiškius, Josvainius, Šeduvą, Pagramantį, Gelgaudiškį, Žemaičių Kalvariją, Alantą stebėtis, žavėtis ir džiaugtis.
Veprių kraštas menininko Juliaus Zarecko akimis:
Veprių miestelio herbe – rūsčios išvaizdos raudonas vėprys, stovintis ant užpakalinių kojų, ginkluotas auksine ietimi ir aštriomis auksinėmis iltimis bei kanopomis. Dabartinėje lietuvių kalboje vėprys vadinamas tiesiog šernu. Betgi, keistoka to heraldinio vėprio rūstybė, ypač dairantis po Veprių apylinkes, išsidriekusias vaizdinguose Šventosios šlaituose, neaukštose laukų kalvelėse, šviesiuose pušynuose, išvagotuose upelių, nedidelių ežerėlių, tvenkinių, šaltinių… Šios gamtos grožybės neabejotinai sukrito ir į dailininko bei rašytojo Leonardo Gutausko (vaikystės bei paauglystės metus prabėgiojusio šiose vaizdingose ir paslaptingose vietose) menišką sielą ir dabar įvairiais pavidalais atgulančios į plonesnių ar storesnių jo knygų puslapius. Tikriausiai ir kitiems vepriškiams šios vietos buvo svetingos ir viliojančios – ne vienas piliakalnis, pilkapynas, senkapis, mitologinės vietos byloja apie ilgai trunkantį ir artimą protėvių ryšį su šia žeme.
Žodžiu, Veprių kraštas šiuo metu vis labiau panašėja į jaukią kaimiškai kurortinę vietovę, dar neaptiktą masinio turisto. Gal net kažkuo panašią į XX a. pradžios Kuršių neriją, pirmapradžiu grožiu ir nuošalumu nuo chaotiško urbanistinio bėgsmo, viliojusia į save dailininkus, rašytojus, mąstytojus… Arba į to paties laikotarpio Druskininkus, dar nevirtusius į pramoninių gydyklų, dirbtinių kalnų ir jūrų bei kitų masinių linksmybių miestą, viliojusius ramiu pušų ošimu ir gydomaisiais šaltiniais. Mineraliniai šaltiniai trykšta ir čia – Vepriuose!
Apie 2016 m. mažosios Lietuvos kultūros sostinės programą Vepriuose – seniūnė Dalė Urbonienė:
Sližių jaunimo folklorasSeniūnijos bendruomenės, kultūros darbuotojai, menininkai, muziejaus, mokyklos, Veprių laisvalaikio užimtumo ir turizmo filialo darbuotojai, ūkininkai ir vietos verslininkai, Ukmergės rajono savivaldybės administracijos kultūros skyriaus, Ukmergės kultūros centro, Vlado Šlaito viešosios bibliotekos, Ukmergės muziejaus, Ukmergės turizmo ir verslo centro darbuotojai siūlė savo idėjas veiklos programai sudaryti. Rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta darbo grupė „Vepriai – 2016 metų mažoji Lietuvos kultūros sostinė“, kuri greta tradicinių renginių numatė naujų. Tai Šventosios Liucijos šventė, rajoninė derliaus šventė, 2-asis lėlininkų sąskrydis, mažasis performansų festivalis „Performansų diena“, muziejaus naktis Vepriuose, konferencija „Samantonių ankstyvojo bronzos amžiaus būstas“, šviesos instaliacija „Meteoritas“, projektas „Įvaizdinta ir įgarsinta mažoji kultūros sostinė“, perkusijų festivalio koncertas, projektas „Bažnyčios bokštas“, žygiai slidėmis, dviračiais, pėsčiomis neseniai atidarytu taku Veprių kraterio pakraščiais, naujos parodos ir kt.
Renginiai suvienys mūsų krašto bendruomenes, sutelks vaikus, jaunimą vidutinio ir garbaus amžiaus žmones bendriems tikslams įgyvendinti, pajusti bendrumo, artumo jausmą, sukvies ir sutvirtins mūsų šeimas, ugdys patriotizmą, vienybę, pasididžiavimą gimtine, Lietuva. Tikimės, kad mūsų krašto garsinimas, gražinimas, puoselėjamos kultūrinės vertybės sugrąžins mūsų vaikus ir anūkus į Lietuvos kaimą.
*
Istorija
Vepriai – miestelis Ukmergės rajono pietvakariuose, netoli kelio Ukmergė–Jonava. Veprių apylinkės gyvenamos nuo seniausių laikų. Pirmasis piliakalnis-slėptuvė ant Cedrono upelio kranto galėjo būti naudojamas prieš 1,5 tūkst. metų. Veprių vardas (Weperen) pirmą kartą paminėtas 1384 m. Vygando Marburgiečio kronikose esančiame Kryžiuočių kelių aprašyme. 1845 m. įkurta Veprių parapija, 1864 m. Vepriai tapo valsčiaus centru. Įdomi Veprių rūmų, kurie turėjo daug šeimininkų (Kęsgailas, Oginskius, Tyzenhauzus, Pliaterius ir kt.) istorija. Iki 1914 m. dvare buvo gausi biblioteka, heraldikos rinkiniai, numizmatikos ir archeologinės kolekcijos, paveikslų galerija. 1924 m. valstybės nusavintame dvare įkurta žemesnioji žemės ūkio mokykla.
Sovietmečiu čia buvo S. Nėries kolūkis, veikė profesinė technikos mokykla. Septintajame dešimtmetyje Vepriuose nutiesta visiškai nauja Šventosios gatvė, kuri sujungė miestelio centrą su tiltu per Šventąją. Aštuntajame dešimtmetyje buvo nugriauta senoji klebonija, mokykla ir dar keletas medinių pastatų, jų vietoje iškilo visuomeninių pastatų kompleksas. Šiuo metu Vepriuose yra daug įmonių, įstaigų, organizacijų.
Veprių miestelis įsikūręs ant meteorito išmuštų duobių. Jo centre tyvuliuoja padavimais apipintas Veprių ežeras. Miestelio centre – Šv. Mergelės Marijos Rožinės Karalienės bažnyčia. Ši vietovė garsi ir Kristaus kančios kelią įamžinusiomis Kalvarijomis.
2014 m. Prezidentės dekretu patvirtintas Veprių herbas.
Seniūnija
Veprių seniūnija – viena įdomiausių, gausiai gamtos grožiu apdovanota Ukmergės rajono vietovė, esanti Šventosios ir Širvintos upių santakoje, kurios plotas – 6250 ha. Veprių seniūnijai priklauso 30 gyvenamųjų vietovių: miestelis, kaimai, viensėdžiai. Seniūnijos teritorijoje yra Šventosios ichtiologinis draustinis.
