Daugiau kaip šimtmetį formuota Panevėžio pramonės, gamybos ir inžinerijos tradicija šiandien įgauna naujų formų – nuo technologinio vaikų ugdymo iki šiuolaikinės gamybos ir naujų miesto pažinimo būdų. Pramoninė miesto tapatybė nelieka vien istorijos dalimi – šiandien ji tęsiama per robotiką, STEAM ugdymą, šiuolaikinę gamybą ir besiformuojančią pramoninio turizmo kryptį.
Nuo pirmųjų gamyklų iki šiuolaikinių technologijų
Panevėžys ilgą laiką buvo siejamas su gamyba, inžinerija ir žmonėmis, mokančiais kurti praktiškus dalykus. Šiandien ši tradicija atsispindi ir vaikų ugdyme – jau mokykloje jie mokosi konstruoti, programuoti robotus, kūrybiškai spręsti problemas, įgyja technologinių procesų valdymo ir verslumo pagrindų. Mieste veikiančios elektronikos, automatikos, maisto perdirbimo ir kitų sričių įmonės rodo, kad pramonė ir šiandien išlieka svarbi Panevėžio ekonominės tapatybės dalis.
Tačiau Panevėžio, kaip pramonės miesto, istorija prasidėjo gerokai anksčiau, nei mieste iškilo didžiosios XX a. gamyklos. Dar 1841 m. pradėjo veikti B. Rubinšteino malūnas – pirmasis pramoninis malūnas Panevėžyje ir dabartinės „Roquette Amilina“ istorijos ištakos. XIX a. pabaigoje jo gamybos mastas jau buvo įspūdingas: per metus buvo sumalama daugiau kaip 5 mln. pūdų arba apie 82 tūkst. tonų kviečių, o produkcija Liepojos–Romnų geležinkeliu pasiekdavo didžiuosius Europos miestus. Tai vienas ankstyviausių pavyzdžių, rodančių, kad Panevėžio pramonė nuo pat pradžių buvo susijusi ne tik su gamyba, bet ir su inžinerine infrastruktūra bei tarptautine prekyba.
Robotikos centre „RoboLabas“ ir Panevėžio regioniniame STEAM centre vaikai bei jaunimas gali pažinti robotiką, inžineriją, gamtos mokslus ir technologijas. Taip miesto inžinerinė tradicija šiandien tęsiama per šiuolaikinį technologinį ugdymą.
Tokių istorinių atramų yra ir daugiau. 1963 m. įkurta Panevėžio tiksliosios mechanikos gamykla žymėjo jau kitą miesto pramonės etapą – nuo optinių matavimo prietaisų gamybos pereita prie tuometėms aukštosioms technologijoms priskirtų skaičiavimo mašinų, magnetinių galvučių ir diskinių atminties įrenginių. Todėl šiandien Panevėžyje stiprėjanti technologinė kryptis ir jaunimo susidomėjimo robotika skatinimas yra miesto inžinerinės tradicijos tęsinys.
Pramonė tampa ir miesto pažinimo dalimi
Kartu su naujovėmis keičiasi ir požiūris į pačią pramonę. Gamybos įmonės, technologiniai procesai ir pramoninis paveldas vis dažniau tampa ir miesto pažinimo dalimi. Taip Panevėžyje formuojasi pramoninio turizmo kryptis, leidžianti miesto istoriją pažinti per realias gamybos vietas, jų architektūrą ir išlikusius pramonės objektus.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – 1940 m. pagal architekto Arno Funko projektą pastatytas Panevėžio cukraus fabrikas, šiandien esantis tarp populiariausių pramoninio turizmo objektų mieste. Moderniam to meto fabrikui buvo numatytas maždaug 100 tūkst. tonų cukrinių runkelių perdirbimo pajėgumas per sezoną, o intensyviausiu gamybos laikotarpiu jame dirbdavo iki 1000 žmonių. Tokie objektai suteikia galimybę pramonės istoriją pažinti ne vien iš archyvinių fotografijų – jų architektūra, gamybos erdvės ir mastelis gali tapti savita miesto pažinimo maršruto dalimi.
Pramoninis miesto charakteris atsiskleidžia per pažintį su gamybos kultūra, veikiančiomis įmonėmis, technologiniais procesais ir pramoniniu paveldu. Taip atsiveria dar vienas būdas pažinti Panevėžį – per pramonę, kuri formavo miesto raidą ir iki šiol išlieka jo tapatybės dalimi.
Pramonės istorijoje – praktiškumas ir išradingumas
Panevėžio pramonės istorija – ne vien dideli fabrikai. Ją kūrė ir vietos verslininkų bei meistrų gebėjimas prisitaikyti, eksperimentuoti ir rasti praktiškus sprendimus. 1900 m. Albertui Foigtui Bajorų gatvėje steigiant alaus daryklą, dar nebuvo galima pasikliauti išplėtota miesto elektros infrastruktūra, todėl daryklos įrenginiams varyti buvo pritaikytas žibalinis variklis. O 1933 m. senos skerdyklos pastate pradėjęs veikti „Lietuvos muilo“ Panevėžio fabrikas po penkerių metų jau pagamino apie 714 tūkst. kg skalbiamojo ir 67 tūkst. kg tualetinio muilo. Gamyba čia neapsiribojo viena produkcija – buvo gaminamas ratų tepalas, batų kremas, sėmenų ir sojų aliejus. Šie pavyzdžiai atskleidžia svarbią Panevėžio pramonės savybę – gebėjimą iš turimų išteklių ir žinių kurti naujus sprendimus.
Šiandien šią istoriją pratęsia jau kitos technologijos ir kitos veiklos – nuo robotikos bei STEAM ugdymo iki modernios gamybos ir pramoninio turizmo.
Miesto gimtadienis – gera proga į Panevėžio pramonės istoriją pažvelgti ne kaip į užbaigtą praeities etapą, o kaip į gyvą miesto tapatybės dalį. Keičiasi gamybos technologijos, profesijos ir būdai pažinti miestą, tačiau daugiau kaip šimtmetį formuota inžinerinė ir pramoninė patirtis Panevėžyje turi aiškų tęsinį ir šiandien.
