Šiemet Vyriausybės kultūros ir meno premiją pelnė Tytuvėnuose gyvenantis, jaunystėje Sibiro lagerio baisumus iškentęs poetas, satyrikas, prozininkas Vladas KALVAITIS. Su į 88-uosius gyvenimo metus įkopusiu Lietuvos rašytojų sąjungos nariu kalbasi žurnalistas Bronius VERTELKA.
Ar ši premija Jums buvo staigmena?
Be abejo, man ji buvo netikėta. Žmogus, gyvenantis provincijoje, negali kažko ypatingo tikėtis, todėl žinia apie gautą premiją man buvo kaip žaibas iš giedro dangaus, suvirpinęs visą sielą ir širdį. Kartu buvo labai smagu, labai džiugu, kadangi romaną „Sustiprinto režimo barakas“ rašiau 20 metų. Esu dėkingas Vyriausybei, visoms komisijoms, rašytojui Vytautui Martinkui, kuris pasiūlė tą knygą premijuoti, ir visiems kitiems.
Tik sulaukus brandžių metų atėjo pripažinimas, buvote priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Ar lengvas prozininko kelias?
Anksčiau rašiau epigramas, satyras, šiaip visokiausius niekus. Pirmoji mano prozos knyga – novelių romanas „Volungė“. Į jį sudėti prieš kelis dešimtmečius rašyti kūriniai. Noveles ėmiau rašyti 1979 metais, nors nesitikėjau, kad jas kas nors spausdins. Pasirodęs romanas „Sustiprinto režimo barakas“ man atvėrė kelią kaip prozininkui. Nes iki tol mano proza buvo spausdinama laikraščiuose, žurnaluose. Daugiausia mano novelių, apsakymų buvo spausdinta „Nemune“. Jo vyriausiasis redaktorius Viktoras Rudžianskas labai pagarbiai žiūrėjo į tuos mano raštus. Galų gale jo vadovaujama leidykla „Kauko laiptai“ išleido knygutę „Volungė“. Paskui beveik visos knygos – „Svečias iš Magadano“, „Balandis ir bandonija“ ir kitos – buvo išleistos „Kauko laiptų“.
Vieni teigia, kad norą rašyti turėjo nuo mažens, dėliojant žodį prie žodžio atsirasdavo eilės, pasakos, o tą išmintį perėmė iš savo tėvų ar senelių. Iš kur jūsų meilė rašytam žodžiui?
Mano tėvas buvo pasakorius, didelis dviejų amatų meistras – stalius ir batsiuvys. Radviliškyje Antano Smetonos valdymo laikais turėjo batsiuvių artelę, kurioje dirbo keturi žmonės. Jie siuvo ne tik paprastus, bet ir aulinius batus karininkams. Tokius batus jie ypač mėgo, už jų pasiuvimą labai gerai sumokėdavo. Radviliškyje tokius batus gauti krautuvėje galimybių nebuvo. Tėvas amato išmoko iš savo draugo, žymaus Radviliškyje meistro Daunoro. Tai buvo, galima sakyti, pirmos klasės batsiuvys.
Anksčiau galvodavau, kad batsiuvio profesija nėra labai svarbi, bet, pasirodo, reikia įdėti daug meilės. Atėję prašyti batus pasiūti kunigai prašydavo, kad jie einant girgždėtų. Tėvas klausdavo, kuris batas – kairysis, dešinysis ar abu – turi girgždėti. Jeigu abu, tai einant per bažnyčią, tas girgždėjimas bus per tankus. Tėvas patardavo, kuris batas turėtų girgždėti. Būdavo, po vidpadžiu įdeda dvi sausas, labai gerai išlaikytas beržo tošeles. Kai eini, jos viena į kitą trinasi ir duoda tą garsą. Odos turėjo geros, ją atsiveždavo iš Šiaulių, Frenkelio fabriko.
Bet Jūs juk tapote ne batsiuviu, o rašytoju? Kada buvo išspausdintas pirmasis Jūsų kūrinėlis?
Kaip sakiau, tėvas buvo labai geras pasakorius. Batsiuviui labai sunku visą laiką tylėti dirbant. Tėvas imdavo sekti pasakas, daugybę jų žinojo ir dar gausybę mįslių. Aš nuo pat mažų dienų rinkau folklorą: patarles, priežodžius, dviprasmiškas mįsles. Tai, be abejo, paskatino tėvas.
Grįžus po tremties į Lietuvą, berods, pirmąsias keturias epigramas spausdino žurnalas „Šluota“. Parvykau balandį, o gruodį jas spausdino. Su „Šluota“ visą laiką ir bendradarbiavau. Tada žurnalo skyriaus vedėjas buvo Pranas Raščius. Visi satyrikai buvo mano draugai. „Šluota“ labai gerą honorarą mokėjo. Šiandien visas humoras remiasi į dviprasmiškus anekdotus. Kadangi mano tėvas buvo iškalbingas, jis ir mane įkvėpė rašyti įdomiai. Matote daugybę lapelių su juose įrašytais žodžiais. Išsirenku tai, kas man reikalinga. Susirašau retus žodžius, sutiktus knygose. Anksčiau išeidavo mažų knygučių, kuriuose būdavo daug retų tarmiškų žodžių. Juos esu susirašęs į atskirą knygutę. Kiekvienas charakteris turi savo žodyną. Inžinierius niekada nekalbės kaip batsiuvys, o batsiuvys niekada nekalbės kaip profesorius. Pirmiausia savo veikėjui reikia surinkti tą žodyną, leksiką, kurią jis vartos. Ir kad tai būtų įdomu! Labai ilgai rašau apsakymus. Bet ne iš karto visus. Kai vienas nusibosta, imuosi kito. Dabar tokių nebaigtų yra gal dešimt. Anksčiau, kada mintis sustodavo ir nebežinodavau, kaip rašyti toliau, išeidavau į terasą parūkyti. Tuomet sugalvodavau tęsinį. Atsisakęs šio žalingo įpročio, sėdėdamas ką nors sumąstau. Kelioms knygoms turiu medžiagos, galbūt jas išleisiu, jeigu spėsiu. Čia vienas Viešpats težino.
Kaip gimsta temos kūriniams, gal jos kartais aplanko sapne?
Apie kiekvieną žmogų galima parašyti novelę, tik reikia gerai žinoti apie jo gyvenimą. Pridedi truputėlį fantazijos, kažkokių įvykių, pasakojimų, ir jau novelė. Kaip jūs rašysite apie mane, taip aš rašau apie žmogų. Beveik visi mano herojai yra gyvi žmonės, nereikia jų kurti. Bet kurį „ištardyk“ ir žinosi, kaip jis gyvena, kuo kvėpuoja, ką mėgsta.
Kiek įdėta fantazijos, išmonės jūsų romane „Sustiprinto režimo barakas“? Gal tai Jūsų paties išgyventa?
Romane išmonės nedaug, ten surašyta visa tiesa. Nuo 14 metų priklausiau pogrindžiui. Mano tėvas buvo pogrindininkas. Pirmiausia pradėjau nešioti proklamacijas ir jas slėpdavau dviejose vietose. Viena būdavo sugadintame iešme. Paskui iš slaptaviečių proklamacijas pasiimdavo. Ir visa tai organizavo tėvas. Jį 1944-aisiais nuteisė 10 metų, o bausmę turėjo atlikti Kazachstane.
Pogrindinę Radviliškio gimnazijos moksleivių organizaciją išdavė mūsų grupės vadovo pavaduotojas, senas šnipas. Jis buvo „kilnojamas“ iš vienos organizacijos į kitą ir paskui visų narius areštuodavo ir nuteisdavo. Apie tai aš sužinojau lankydamasis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, nes man davė pavartyti tą bylą. Taip ne vieną pogrindinę grupę tas suktas žmogelis išdavė. Neminėsiu jo pavardės, bet gal ir nereikia. Galbūt jo palikuonys yra labai geri žmonės, jiems būtų nepatogu gyventi, sužinojus, kad jų tėvas buvo toks niekšelis. To išdaviko jau nebėra gyvo.
Gavote penkerius metus lagerio ir ketverius metus tremties. Stalino laikais lagerio režimas, kaip žinoma, būdavo sunkus, varginantis. Kaip sugebėjote išsilaikyti – juk buvote visiškai jaunas?
Galvoje visada sukosi mintis apie valgį. Pirmiausia patekau į ligonių, vadinamų dochodiagų, brigadą. Suimtas svėriau 60 kg, o nuvežtas į bausmės atlikimo vietą – tik 48 kg. Areštavo birželį, lageryje atsidūriau Kūčių dieną. Zonoje valydavome sniegą, gaudavome 750 g duonos, ryte ir vakare – po gabalėlį košės. Kaip lageryje sakydavo, iš tokio davinio pavalgysi, bet merginų mylėti jau neteks. Teko prisidėti prie Intos statybos. Tas miestas tada dar tik kilo. Turėjau kasti pamatus elektrinei. Būdavo, atkasi dviejų metrų storio sniego sluoksnį, paskui tą vietą šildai kūrendamas lentgaliais. Kur mažai sniego, daugiau įšaldavo. Atšildytą žemę imi kasti. Darbas irgi dvigubas: pirma reikia išmesti ant kranto, o nuo jo – vėl aukštyn, nes pamatams duobės turėjo būti labai gilios. Tai buvo pats bjauriausias darbas, kokį teko dirbti. Į darbą privalėjome eiti 5 km, tiek pat ir atgal. Anksčiau nepaleisdavo, nors ir baigdavosi darbo diena. Pavargęs žingsniuoji į lagerį porą valandų. Pareini prieš pat vakarienę. Po jos tuoj pat guliesi kaip pelų maišas, daugiau niekas nerūpi. Lipi ant narų (gultų), kad tik pamiegotum.
Jums lageryje teko sutikti įvairaus likimo ir įvairių profesijų žmonių. Kokį svarbiausią įvykį iki šiol išsaugojote atmintyje?
Su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku gulėjau ant vienų gultų, dirbome vienoje brigadoje. Jis vienintelis geras žmogus buvo, tokius kaip aš, beveik negaudavusius siuntinių, nuo bado mirties gelbėjo. Ko galėjau tikėtis iš mamos, jeigu viena augino mano brolį ir seserį? Šeštadieniais monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas virdavo košę ir ja maitindavo tokius varguolius kaip aš. Tai aprašiau novelėje „Prisvilusi košė“, kuri įdėta į „Sustiprinto režimo baraką“.
Neteko girdėti ar skaityti, kad ir blogiausiomis sąlygomis lageryje kas nors iš lietuvių žudytųsi. Dabar dažnai pasitaiko, kad gyvenimą baigia savižudybe. Net paauglys, mokykloje gavęs prastą pažymį, žudosi…
Nebuvo net minties žudytis. Buvome kitaip auklėti, mylėjome Tėvynę. Dirbome iš širdies, tikėjome, kad ne visą laiką vergausime atėjūnams. Turbūt dabar visa tai užmiršta, jie neskaitė tų knygų, kurias skaitėme mes. Kartais mano parašymu netiki ir sako: „Tai bent Kalvaitis primelavo!“ Būdavo, perskaito kas nors mano knygą ir paskambinęs telefonu rėžia: „Tu primelavai, ten taip nebuvo!“ Todėl įsigijau mobilųjį telefoną, kurio numerį žino tik man patikimi žmonės, o laidinio telefono nusprendžiau atsisakyti.
Būnant lageryje, mirė Stalinas. Kodėl nepasinaudojote kaliniams paskelbta amnestija?
Jokios naudos iš to nebūčiau turėjęs, tik du mėnesiai man buvo likę lageryje. Iš jo mane tiesiai pas motiną ištrėmė, į pagrindinį nusakinimo skyrių, buvusį už 45 km nuo Tuluno. Ten buvo beveik vien lietuviai. Motiną ištrėmė su dukrele, broliukas liko su senele. Iki šiol nežinau jo likimo. Mirus senelei, jis kažkur išėjo ir dingo.
Būdamas tremtyje, baigiau paskutines dvi vidurinio mokslo klases, įstojau į Irkutsko universitetą. Neakivaizdžiai studijuodamas, jame įgijau rusų kalbos dėstytojo – filologo – specialybę. Ten ir žmoną, kilusią nuo Linkuvos, sutikau. Sukūriau šeimą, gimė dukra. Žmonos jau 25 metai neturiu. Gyvenu su dukra, pagrindine mūsų namų tvarkytoja. Ji dirba gydytoja Kražiuose. Turiu vaikaitę, dabar studijuojančią Australijoje ir gerai mokančią anglų kalbą.
Esate tikintis žmogus. Ką Jums reiškia tikėjimas?
Aš buvau auklėjamas katalikiška dvasia. Mama buvo uoli katalikė. Nuo vaikystės man skiepijo katalikybę. Suklupdydavo mane, vyriausią, broliuką ir mažytę sesutę. Neilgam, kad mums netaptų nuobodu. Net tremtyje suklaupę kiekvieną dieną melsdavomės.
Buvau patarnautojas Radviliškio bažnyčioje. Patarnavau ketverius metus. Lotynų kalbą labai gerai mokėjau, nes Radviliškio gimnazijoje ji buvo dėstoma. Studijuojant Irkutsko universitete, mane atleido nuo lotynų kalbos. Sakė, jog ją moku ne blogiau už dėstytojus. Patarnavau per Tėvo Stanislovo Primicijas – jos vyko senojoje Radviliškio bažnyčioje, kurios jau nebėra. Nežinoma, rusai ar vokiečiai ją sugriovė: neaišku, kieno bomba sunaikino, juk buvo baisus sąmyšis. Per didžiąsias šventes apsilankau bažnyčioje. Norėdamas priklaupti, turėčiau penkerias kelnes užsimauti – labai skauda kojų sąnarius. Prastas mano regėjimas. Viena akimi išvis nematau, o kita – silpnokai.
Ką jums reiškia Tėvynė? Kartais išgirsti, kaip išvažiavęs uždarbiauti į užsienį, nebenori jos prisiminti, atsiliepia apie ją nepagarbiai…
Tėvynė – viskas, ką aš turiu – dangus, žemė, savi žmonės, mūsų, Lietuvos, istorija ir mūsų Viešpaties numatytas kelias. Čia – mano žemė. Nuvežkite mane į Italiją, bet jos žeme ilgai nevaikščiosiu, manęs ji neaugino. Mielas tas medis, kuris man stebint išaugo. Galiu prieiti prie jo ir pasakyti: „Koks tu gražus ir savas“ ir paglostyti ranka kamieną. Šitą miškelį, kurį matau pro kambario langą, sodinau kartu su žmona. Čia prisimenu ją, mūsų gyvenimą kartu. Čia – viskas mano.
Išsirinkome naująjį Seimą, kuriamos šalies aukščiausios valdžios struktūros. Ko iš jų tikitės?
Reikia gerbti kiekvieną žmogų, netgi dvasinį luošį. Gailestis ima, kai rodo nelaimingus. Jeigu žudosi, kalti ne tie, kas tai daro. Kalta valdžia, kuri nesugebėjo žmogui sukurti normalių sąlygų gyventi. Gal kitam daug ir nereikia. Girdime sparnuotu tapusį posakį: „Kursime darbo vietas“. Tiek jų prikurta, kad ištuštėjo kaimai, juose negausi jokio darbo. Gavęs pašalpą, iš didžiulio sielvarto, kad negali nieko savo rankomis uždirbti, nors šiek tiek duoti šeimai, pirmiausia „daro“ butelį.
O iš naujos valdžios tikiuosi permainų. Ramūnas Karbauskis man yra žinomas kaip didelis kultūros rėmėjas. Jis finansuoja leidžiamas Lietuvių literatūros lobyno knygas. Todėl aš privalau nors šiek tiek juo tikėti. Niekas kitas tokios labdaros nedaro. Juk į tą lobyną sudėta visa mūsų klasika.
Ačiū už pokalbį. Linkiu Jums geros sveikatos ir šviesių minčių kūryboje.
Tytuvėnai, Kelmės rajonas
„XXI amžius“, 2016 12 02, nr. 45
Autoriaus nuotrauka
Intos lagerio kankinys, rašytojas Vladas Kalvaitis
