Kaunui, sėkmingai įrašiusiam savo modernizmo architektūrą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą ir jau dešimtmetį turinčiam UNESCO Dizaino miesto vardą, šie titulai turėtų būti ne tik prestižo ženklu, bet ir įrankiu, kurio pagalba miestas gali pats nusibrėžti savo ateities kontūrus. Tik ar Kaunas pilnai išnaudoja šį potencialą? Nagrinėjant šiuos klausimus, Kaune surengti eksperčių pristatymai ir dirbtuvės su kauniečiais, nagrinėjančios UNESCO titulų svarbą, potencialą ir jų sąsajas su šiandieniniu gyvenimu mieste.
Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos paveldo programų vadovė Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė pabrėžia, kad UNESCO pirmiausia turėtume suvokti kaip diplomatines, intelektines ir minkštąsias galias telkiančią platformą. Nors dažnam ši organizacija asocijuojasi tik su paveldu, jos veiklos laukas apima švietimą, mokslą ir komunikaciją. Norint prisiminti esminę šios Jungtinių Tautų agentūros misiją, R. Vaičekonytė-Kepežinskienė cituoja 1945 m. parašytą UNESCO konstitucijos preambulę, kuri teigia: „Karai gimsta žmonių protuose, todėl būtent žmonių sąmonėje privalu skiepyti taikos gynimo idėją“.
UNESCO įkurta kaip atsakas į Antrojo pasaulio karo pasekmės, suvokiant kraštutinio nacionalizmo ir homofobijos grėsmes žmonijai. Kauno dizaino tinklo asociacijos teigimu, suprasdami šį organizacijos sukūrimo kontekstą, pamatome tokią pačią sąmoningumo, vertybių ugdymo svarbą ir šiandieniame pasaulyje.
Pasak UNESCO atstovės, turimas statusas Kaunui suteikia prieigą prie pažangiausių globalių teisinių instrumentų ir tarptautinės komunikacijos kanalų. Tai – ilgalaikė investicija: statistika rodo, kad UNESCO vietovėse turizmas auga nuo 20 iki 40 proc., o kūrybinių miestų tinklo nariai fiksuoja iki 14 proc. naujų darbo vietų kūrimą. Tačiau svarbiausia, anot ekspertės, yra atsakomybė – gautas statusas nėra simbolinis, jis privalo nešti realią socialinę ir ekonominę naudą.
Vilniaus UNESCO literatūros miesto direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė antrina, kad UNESCO titulas – tai privilegijų, tačiau ir atsakomybių pilnas kvietimas į didžiulį tarptautinį tinklą, kuriame miestai dalijasi žiniomis ir gerosiomis praktikomis. Tačiau Vilniaus UNESCO literatūros miesto patirtis rodo, kad sėkmei būtinas glaudus savivaldybės įsitraukimas ir finansinis palaikymas. „Nors galimos įvairios veiklos ir veikimo būdai, pozityvus paties miesto požiūris čia yra būtinas“, – teigia R. Elijošaitytė-Kaikarė.
Esant UNESCO Dizaino miestų tinkle, dizainas miesto ateičiai gali būti išnaudojamas keturiomis kryptimis: kaip verslas, kaip strateginis mąstymas, kaip komunikacija arba kaip edukacija. Kūrybinių dirbtuvių ir diskusijų metu dalyviai sprendė, kurią sritį Kaunas turėtų pasirinkti kaip stipriausią.
Paradoksalu, tačiau didžiausias iššūkis miestui – nuspręsti, ką daryti gavus regalijas. Kauno Dizaino tinklo vadovė dr. Jūratė Tutlytė provokuojančiai klausia: ar 2023 m. įrašę modernizmą į paveldo sąrašus, nepamiršime dizaino miesto vardo, kurį gavome dar anksčiau, 2015-aisiais?
Viena iš renginio organizatorių pabrėžia Kaunui priklausančią veiklų laisvę: tapus UNESCO kūrybinių miestų tinklu, miestas pats nusprendžia, kaip išnaudoti šį titulą. Tačiau vien laisvės neužtenka: „Mes turime ženklą, kuris tarsi nieko nekainuoja, tačiau jeigu strategiškai juo nepasinaudojame, pats savaime titulas nedirba miestui. Mes turime realią galimybę siekti ilgalaikio pokyčio, pasitelkiant kūrybiškumą padaryti miestą visiškai kitokį. Šimtu procentu tikiu, jog kūrybiškumas ir kultūra yra tie varikliai, kurie padeda miestui augti ir užtikrinti tvarią plėtrą“, – teigia J. Tutlytė ir kviečia permąstyti dizaino srities svarbą miesto ateičiai kurti.
Viena esminių temų, nagrinėtų kūrybinėse dirbtuvėse – kokią įtaką tokiems ateities planams daro karas, tiek politine, tiek žmonių emocinės, fizinės būklės prasme? Organizatorių teigimu, pavojaus akivaizdoje, bendradarbiavimas su pasauliu, emocinis atvirumas ir žmogiškieji santykiai tampa itin svarbūs.
J. Tutlytė teigia, kad UNESCO dizaino miestų tinklas yra ne tik didelė struktūra, bet ir žmonių santykis. „Kai ištiko pandemija, labai gerai atsimenu, „Kaunas 2022“ bendruomenėje staiga įvyko diskusija ir virtualus pokalbis. Mes susijungėme su visais miestais, bandydami paklausti, pasiguosti: tai ką gi jūs dabar darote? Tad tie žmonės tampa tinklu, kuris tau gali padėti išspręsti didžiulius iššūkius. Nepaisant formalių bendradarbiavimų, miestui tai kažkuria prasme yra pirmoji pagalba“, teigia menotyrininkė.
R. Elijošaitytė-Kaikarė taip pat pabrėžė svarbią jungtį tarp skirtingų UNESCO sričių: Vilniuje literatūros statusas padėjo įveiklinti architektūrinį paveldą – unikalias Vilniaus modernizmo vilas, paverčiant jas rezidencijomis ir bendradarbystės erdvėmis. Tai įrodo, kad kultūra nėra uždaras sektorius, o tarptautiškumas leidžia miestui jaustis drąsiai ir pasitikinčiai, skleidžiant savo idėjas pasaulyje, perimti kitų miestų žinias ir taip taupyti laiką bei lėšas, o svarbiausiai – puoselėti žmogiškąjį ryšį, kuris neramiais laikais yra kaip niekada svarbus.
Dinamiškų praktinių užsiėmimų metu ekspertai su miestiečiais sprendė, kaip dizainą Kaune paversti iš „priedo“ prie paveldo, į dalį Kauno tapatybės. Dalyvių diskusijose – nuo „Dizaino TV“ – platformos, transliuojančios gerą skonį ir dizaino sėkmės istorijas visai Lietuvai, iki „Dizaino policijos“ – ekspertų komandos miesto kokybei užtikrinti.
Visgi reikšmingiausias pokytis užkoduotas „Dizaino daigelių“ koncepcijoje: dirbtuvių dalyviai sutarė, jog norimiems ilgalaikiams pokyčiams įgyvendinti, reikalingas platus, atviras ugdymas nuo mažens, siekiant ne užauginti būrį siauriai suvokiamo „dizaino“ specialistų, o siekiant suformuoti sąmoningą, pilietiškai ir politiškai aktyvią visuomenę, kuriai dizainas – tai ne tik gražus daiktas, bet ir vertybinis bei etinis pamatas, kūrybiško ir demokratiško veikimo būdas.
Organizatorių teigimu, dviejų dienų renginiuose suformuota esminė žinutė: UNESCO titulai Kaunui yra ne galutinis taškas, o starto pozicija.
„Jei paveldo statusas saugo mūsų praeitį, tai Dizaino miesto vardas kuria mūsų ateitį. Miestas savo rankomis privalo kurti kūrybinę ekosistemą, kurioje taika, inovacijos ir bendruomeniškumas taptų kasdienybe.
UNESCO logotipas ant pastato ar dokumento turi prasmę tik tada, kai už jo stovi žmonės, tikintys, kad būtent jų sąmoningame kūrybiškume gimsta saugus, įtraukus ir modernus miestas. Turime du galingus įrankius – tereikia drąsos jais naudotis“, primena Kauno Dizaino tinklo asociacijos atstovai.
