„Visos mūsų giminės moterys siuvo, audė, mezgė, siuvinėjo“, – vardija dailininkė Diana Tomkuvienė. Savo aistrai – tautinių kostiumų kūrybai Diana sujungė daugybę talentų. Etninės kultūros puoselėtoja turėjo į ką lygiuotis: jos mama Danutė Katkevičienė kuria nuostabias skiautinių lovatieses. Gimtieji Kaišiadorys abiem talentingoms moterims – nesenkanti kūrybos versmė.
Eglė Leonovienė, „šeimininkės“ korespondentė
Danutė Katkevičienė: „Nuo šio darbo piršte net skylė atsiranda“
Skiautinių meno pradininkė Lietuvoje Aldona Tamonytė yra sakiusi, kad kiekviena lovatiesę pasiuvusi moteris yra skiautininkė. Kažin kokio titulo nusipelnė D. Katkevičienė, vien savo 80-mečio jubiliejinėje parodoje eksponavusi 35 dideles lovatieses, pasiūtas šeimos nariams ir patiems artimiausiems giminaičiams. O kur dar iškeliavusios pas tolimesnius gimines, draugus, pažįstamus!
„Nelygu motyvų sudėtingumas, lovatiesę siuvu vieną–tris mėnesius. Sparčiau ir smagiau dirbti, kai žinau, kam ji skirta: norisi kuo greičiau pradžiuginti žmogų ne tik gražiu, bet ir praktišku daiktu. Siuvinius parduodu itin retai, dažniausiai dovanoju“, – šypsosi jubiliatė.
Vienos lovatiesės traukia akį subtiliais spalvų deriniais, kitos žavi netradiciniais kontrastais, spalvų perėjimais, akcentais, jose skleidžiasi gėlės, mirga tautinių juostų ir audinių raštai, paprasti ir nematyti geometriniai ornamentai. Žiūrint iš toliau, D. Katkevičienės siuvinys atrodo tarsi audinys, sudėtingai ir kruopščiai nuaustas iš daugybės spalvotų siūlų gijų. „Vienam siuviniui sunaudoju nuo 2 500 iki 3 500 kvadratėlių, kurių dydis – 3×3 cm. Siūti lovatieses iš didelių detalių, vadinamųjų blokelių, man nepatinka, be to, labai jau greitai jas pasiuvu – nespėju pasimėgauti darbu“, – linksmai pastebi skiautininkė.
Danutė ir siuva, ir mezga, nemoka tik į televizorių žiūrėti: ilgus rudens, žiemos vakarus leidžia megzdama, o vasaromis ją užvaldo skiautiniai.
„Jau pradėjau darbuotis prie kalėdinių dovanų: savo gausiai šeimynai mezgu raštuotas vilnones kojines, – šypsosi D. Katkevičienė. – Kai pagalvoju, iš kur tas mano potraukis prie rankdarbių, tai prisimenu artimus žmones: mano mamytė Julija Šiurkutė-Balnienė nuostabiai siuvinėjo, mezgė ir pasisiūti pati mokėjo – Smetonos laikais baigė siuvimo kursus. Močiutė dailiai mezgė šalikus, kojines, pirštines, pynė juostas, kaip ir kitos giminės moterys, buvo puiki audėja.“
Danutei labai knietėjo pasekti mamos pavyzdžiu – būti siuvėja, bet mama vylėsi, kad dukra taps gydytoja… Pavyko susitarti: baigusi Kauno medicinos institutą įgijo provizorės specialybę, o rankdarbiams paskyrė laisvalaikį, juolab kad tarybiniais metais augindama vaikus, norėdama pasipuošti kitos išeities neturėjo.
Naują pomėgį atrado dukros dėka. 1993 metais Kaišiadorių laisvalaikio organizavimo centre seminarą vedė skiautininkė iš Vilniaus Gražina Kriaunevičienė. Diana pakvietė mamą, kuri jau buvo girdėjusi apie skiautinius ir labai norėjo pramokti šios technikos.
D. Katkevičienė pasiuvo vieną kitą rankdarbį iš didelių blokelių, bet toks menas prie širdies neprilipo – norėjosi kažko savito. Tuomet prisiminė tautinius juostų ir audimo raštus, tradicinį 15×15 cm skiautinio blokelį padalijo į 35 mažučius kvadratėlius, pradėjo nuo mažų staltiesėlių, takelių, padėkliukų, pagalvių užvalkalų. 2009 metais pasiuvusi lovatiesę, kuri priminė kaišytines juostas, Danutė pelnė apdovanojimą zoninėje liaudies meno parodoje.
„Tėvų namuose, balkone, padaryta speciali spintelė su nedidelėmis atviromis lentynėlėmis, kuriose audiniai surūšiuoti pagal spalvas – nereikia raustis maišuose, viskas kaip ant delno. Tėtis iš mamos mėgdavo pasišaipyti: „Eini į biblioteką?“ O rūsyje saugomas tekstilės atsargas vadino archyvu“, – juokiasi D. Tomkuvienė.
Pasak jos, mama neišmeta nė vienos skiautelės, senų drabužių, juos rūšiuoja ir panaudoja rankdarbiams. Danutė įsitikinusi, kad tekstilė nusipelno gyventi antrą gyvenimą – ją kurdami žmonės sudėjo savo fantaziją, kūrybiškumą, gebėjimus, energiją. Be to, skiautiniai – puikus būdas įamžinti, pagerbti mylimo žmogaus atminimą. Taip atsirado lovatiesės iš Danutės mamytės austų audinių likučių ir anapilin išskubėjusio vyro marškinių.
Skiautininkę puikiai pažįsta dėvėtų drabužių parduotuvių darbuotojos. Dažnai palieka jai tinkamų audinių, o kartą padovanojo visą maišą vyriškų kaklaraiščių – iš jų kaišiadorietė suskubo siūti lovatiesę sūnui.
„Šilkas – ne medvilnė, slysta, tačiau aš bet kuriuo atveju kvadratėlius pirma sudaigstau rankomis, o jau tada susiuvu mašina – jokių adatėlių! Siuvant skiautinius, kaip vaistinėje, būtinas tikslumas“, – juokiasi Danutė.
Neretai jai talkina gražiai piešianti, taip pat į rankdarbius linkusi anūkė Vita. Ji pasiūlo originalesnę idėją, padeda parinkti audinius. Be darbo nelieka ir Diana: jai tenka pasiūtą skiautinio viršų sudaigstyti su sinteponu ir pamušalu, mat išskleisti didžiulę lovatiesę ant grindų Danutės namuose nėra vietos.
„O jau tada maždaug kas dešimt centimetrų visus siuvinio sluoksnius sudygsniuoju smulkiais dygsneliais. Nuo šio darbo piršte net skylė atsiranda, – rodo ranką Danutė, bet atsisakyti pomėgio neketina. – Skiautiniai – mano gyvenimo būdas, o gal liga, nežinau… Anksčiau galvojau, kad išėjusi į pensiją skaitysiu, bet kas man iš tų žinių, jei nėra kam apie jas pasakoti, jei viską greitai pamirštu. O prieš kūrybines kančias siuvant skiautinius nublanksta kasdieniai rūpesčiai.“
Pasak D. Tomkuvienės, prieš penkerius metus mirus tėveliui, pomėgis mamai padėjo išsiverkti, užgydyti žaizdas ir susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą – dauguma sudėtingiausių lovatiesių pasiūta būtent po šios netekties.
Diana Tomkuvienė: „Esu iškasena, ne šio amžiaus žmogus“
Sužinojusi apie planuojamą parodą D. Katkevičienė dirbo išsijuosusi: per 9 mėnesius pasiuvo 10 lovatiesių. Jos dukrai Dianai tiek pat laiko prireikė unikaliai knygai „Kaišiadorių apylinkių tautinis kostiumas“ išleisti. Ši knyga autorei pelnė Lietuvos kultūros ministerijos premiją už etninės kultūros puoselėjimą.
„Tautinio kostiumo samprata formavosi metų metais. Šiandieninis, kokį pažįsta mūsų karta ir jaunimas, mažai ką bendro turi su tikruoju – jis stilizuotas. Mano tikslas buvo sugrįžti į pradžių pradžią, parodyti, kokį tautinį kostiumą XIX–XX a. vilkėjo valstiečiai, kad jis ne visada ir ne visur buvo toks puošnus, išskirtinis kaip muziejuose ar knygose esantys pavyzdžiai. Knygoje ne tik pristatau anuometinį, tikrą tautinį kostiumą, bet ir pasakoju, kaip rengėsi, kodėl, supažindinu su kostiumo istorija, pateikiu daug autentiškų ir atkurtų drabužių nuotraukų iš muziejų fondų bei privačių asmenų kolekcijų su detaliais aprašais, brėžiniais ir paaiškinimais. Ši knyga – tai ekskursija į mūsų praeitį ir kartu populiarus vadovėlis visiems, norintiems sau sukurti tautinį kostiumą pagal konkrečią Kaišiadorių rajono vietovę“, – pasakoja D. Tomkuvienė. Medžiagą knygai ji rinko ne vien muziejuose – išmaišė kone visus apylinkėse esančius kaimus ir kaimelius.
Šiam sumanymui Dianą pastūmėjo darbas Kaišiadorių muziejuje prie kelių projektų, kurių pagrindinis tikslas buvo tautinių kostiumų rekonstrukcijos, ir pomėgis – laisvalaikiu ji siuva tautinius drabužius, papuošė net du folkloro kolektyvus, „Verpetą“ ir „Žilvitą“. 2009 m. siūdama apdarus į dainų šventę išsiruošusiam kolektyvui „Verpeta“ Diana labai vargo.
„Nuolat dūzgendavau, kad nėra idealios knygos apie tautinį kostiumą, kurią atsivertei ir viskas aišku. Mūsų regionas yra labai keblioje vietoje – susikerta Žemaitijos, Aukštaitijos ir Dzūkijos ribos. Anksčiau mus laikė dzūkais, pastaruoju metu jau aukštaičiais, o kad aiškiau būtų, patys žmonės save vadina „lietuviais nuo Nemuno“. Šiame krašte tiesiog susipynė įvairių etnografinių Lietuvos regionų tarmės, drabužiai ir kiti etnokultūriniai dalykai“, – pasakoja D. Tomkuvienė.
Rašyti knygą ją paskatino Lietuvos dailės muziejaus liaudies meno skyriaus vedėja Dalia Bernotaitė. Daug vilčių neturėdama Diana drauge su leidyklos „Žuvėdra“ darbuotojais parašė projektą ir labai nustebo gavusi dalinį finansavimą.
Prieš rašydama projektą Diana atsiklausė savo šeimos, ar gali imtis šio darbo. Visi namiškiai vienbalsiai pritarė: tai reiškė, kad ji mažiau nei metams atleidžiama nuo žmonos, mamos ir dukters pareigų.
„Taupiau kiekvieną minutę, kėliausi šeštą ryto, guliau antrą nakties. Esu iškasena, ne šio amžiaus žmogus – moku viską ir iš paskutiniųjų stengiuosi viską daryti idealiai. Ne tik pati rašiau, sukau galvą, kaip kūrybingai išdėlioti informaciją, organizavau fotosesijas, bet ir pasiuvau kelis tautinius kostiumus – knygoje pateikti net 25 jų pavyzdžiai, siuvinėjau, nėriau jų detales, dariau brėžinius ir jų aprašymus, galiausiai pati viską sumaketavau“, – šypsosi menininkė.
Vartydama solidžią dviejų pirštų storio knygą ji džiaugiasi sėkme, tačiau nuopelnus linkusi dalytis sąžiningai: jei ne vyras Albinas, būtų „mirusi iš bado“, jei ne sūnus Justas – nesusikabėtų su „iš nuovargio lūžinėjančiu kompiuteriu“. Beje, Justas ir dukra Vita tapo fotosesijų modeliais, Vita su močiute dar nunėrė kai kuriems drabužiams meniškas detales. Visi jie buvo pirmi Dianos darbo vertintojai ir skaitytojai.
Pasak D. Tomkuvienės, didžiausias atlygis už šį darbą – malonumas, patirtas bendraujant su kaimo grynuoliais – senyvomis moterimis, kurios ją įsileido į namus, iš spintų, kraičio skrynių traukė turtus, pasakojo apie savo ir savo mamų rankdarbius, apdarus, kada, kaip ir ką dėvėjo.
„Inteligentės juodomis kojomis. Tikras Lietuvos elitas. Švara, tikrumas, neišmoktas ir neišskaitytas, o iš tėvų, senelių paveldėtas suvokimas. Ten nėra purvo – šviesu, ten nėra suvaidintų pozų ir grimasų: jei nežino, taip ir sako: „Nežinau.“ Daug kas tikina, kad kaimas nusigyveno, bet ten dar liko labai daug šviesių žmonių. Mieste taip pat jų yra, bet jie uždaresni, ištirpsta minioje“, – pastebi kaišiadorietė. Pastaruoju metu ji pluša prie naujos knygos – ją vėl reikia padaryti per rekordiškai trumpą laiką. Rašydama pirmą knygą sukaupė daug vertingos medžiagos, bet panaudojo ne visą – gerokai papildyta ji suguls knygoje apie visos Lietuvos šaltojo sezono tautinius apdarus.
Diana viliasi, kad jos knygos padės lietuviams iš naujo atrasti tautinį kostiumą, pelnytai įvertinti ir didžiuotis juo taip, kaip savo tautiniais drabužiais didžiuojasi skandinavai: puošiasi ne tik per valstybines, bet ir per šeimos šventes, susiėjimus, perduoda kaip relikviją iš kartos į kartą. Tautinio identiteto suvokimą būtina ugdyti dar vaikystėje, todėl D. Tomkuvienė labai apsidžiaugė sulaukusi pasiūlymo parengti knygelę mergaitėms „Aprenk lėlę“. Knygelė pasirodė šią vasarą: penkios lėlės, penkių Lietuvos regionų tautiniai drabužiai su aksesuarais, galvos apdangalais, audinių, detalių nuotraukomis, kad vaikai matytų raštus, faktūras, galėtų pajusti konkretaus regiono savastį.
Tautinės kultūros puoselėtoja prisipažįsta, kad likimas iš jos smagiai pasišaipė: niekada nesakyk niekada. Ketindama mokytis meninio apipavidalinimo specialybės Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume ji net nesirengė liaudies meno egzaminui – pakako bendrojo išsilavinimo žinių, o ir vėliau studijuodama pramoninį dizainą Vilniaus dailės akademijoje į tokius dalykus nesigilino. O štai kaip viskas apsisuko: tautinis kostiumas – Dianos gyvenimo aistra!
Kiek tautinių kostiumų turi pati? „Tai baisiausias klausimas, kurio laukiau, – juokiasi Diana. – Ogi nė vieno, tik atskiras detales, nors dukrai esu pasiuvusi du. Pasirūpinti savimi vis laiko nelieka.“
Laimučio Brundzos nuotraukos
