Daugiabučių kvartalai, kuriuose, skaičiuojama, gyvena daugiau kaip 60–70 procentų Lietuvos didmiesčių gyventojų, buvo sukurti taip, kad kiekvienas butas atkartotų kitą. Tuo metu standartas reiškė tvarką, o vienodumas – normą. Šiandien vis daugiau žmonių nori, kad jų namai atspindėtų juos pačius, net tada, kai sienos, langai ar durys liko tokie patys kaip pas kaimyną. Iš kur kyla šis noras išsiskirti ir kaip jis tampa realybe?
Vienodi planai ir ribota erdvė – apie 9 kvadratiniai metrai vienam žmogui – ilgus metus buvo neatsiejama blokinių daugiabučių dalis. Toks vienodumas natūraliai paskatino ieškoti savitumo kitur, teigia „Gintaro baldų“ interjero dizainerė Vilma Ruzgailienė.
„Sovietmečiu vyravo priverstinis vienodumas, todėl pernelyg nenuostabu, kad dabar žmonės stengiasi išsiskirti, nebijo permainų. Specialistai vis dažniau pastebi, kad namai tampa tarsi asmenybės tęsinys – psichologai tai vadina „namai kaip identiteto projektas“ (angl. Home as Identity Project), kai žmogus gali atspindėti ar net sukurti dalį savęs namuose. Net ir pasirinkimas, kokį baldą įsigyti ar kokią spalvą derinti, leidžia pajusti, kad standartinis butas gali tapti unikalus“, – sako ji.
Kaip išskirtinumas atrodo šiandien
Kas iš tikrųjų keičiasi, kai norime gyventi kitaip? Pasak V. Ruzgailienės, išskirtinumas interjere šiandien dažnai prasideda nuo nedidelių, bet drąsių sprendimų.
„Iš savo patirties matome, kad žmonės ieško nestandartinių tekstūrų, audinių, detalių, spalvų derinių, spalvų ir nebijo tamsesnių atspalvių, kurie anksčiau laikyti netgi slegiančiais. Jie vis dažniau renkasi natūralaus medžio detales, akmens faktūras, riešutmedį. Tokie pasirinkimai suteikia interjerui savitumo, net jei pats būsto planas lieka toks pat“, – pasakoja dizainerė.
Šiandien daugelis idėjų ateina ne tik iš katalogų – nemaža dalis įkvėpimo keliauja iš socialinių tinklų: „Žmonės atsineša nuotraukas iš Pinterest ar Instagram, kur mato, kaip kiti kuria nestandartinius sprendimus, ir drąsiau ieško būdų pritaikyti juos savo namuose. Taip pat pastebiu, kad žmonės, ypač jaunesni didmiesčių gyventojai, vis aktyviau naudojasi interjero dizainerių paslaugomis“, – priduria V. Ruzgailienė.
Vis dėlto, pasak dizainerės, ne visi iš karto pasiryžta drąsiems pokyčiams: „Maždaug 60–70 procentų klientų vis dar renkasi standartines baldų kolekcijas, kurios iškart paruoštos ir aiškiai matomos salone Tačiau net ir tuomet daugelis prideda kažką sava – renkasi kitą audinį, ieško nestandartinės spalvos ar faktūros, papildo interjerą aksesuarais. Tačiau vis labiau ryškėja ir dalis žmonių, kurie ryžtasi drąsesniems sprendimams – derina ryškesnes spalvas, neįprastus audinius, ieško dar nematytų formų. Tokių klientų galbūt trečdalis, bet jų vis daugėja“, – pastebi ji.
Ką daryti, jei norisi daugiau
Tai ką daryti, jei tavo butas – tipinis, bet tu – ne? Pasak V. Ruzgailienės, išeičių yra daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
„Dauguma klientų vis dar renkasi baldų kolekcijas, kurias galima iškart pamatyti ir įsigyti salone. Tačiau net ir tokiu atveju galima suasmeninti pasirinkimą – pakeisti audinius, parinkti netikėtus spalvų, ieškoti nestandartinių rankenėlių ar faktūrų. Tai leidžia sukurti baldą, kuris atrodo kaip jų pačių istorijos dalis. Todėl siūlome galimybę patiems arba su dizainerio pagalba pritaikyti individualius sprendimus“, – pasakoja V. Ruzgailienė.
Personalizacijos galimybių daugėja ir modulinėje baldų pasiūloje – minkšti kampai, virtuvės komplektai, vaikų kambario baldai šiandien dažnai projektuojami ne pagal šabloną, o pagal kliento turimą išplanavimą. Toks požiūris leidžia efektyviai išnaudoti net ir mažą daugiabučio plotą.
Kitas būdas įnešti individualumo į savo namus – prasmingos detalės. Individualumą dažnai atskleidžia ne tik tai, ką nusiperki naujo, o tai, ką įsineši iš savo gyvenimo: kelionių suvenyrai, šeimos relikvijos, paveikslai ar net įrėminti vaikų piešiniai.
„Pastebiu, kad klientai vis dažniau renkasi kabinti ne reprodukcijas, o jiems svarbius objektus – netgi muzikos plokštelę ar močiutės skarą. Jie kuria namus, kurie iš tikrųjų kalba apie juos. Net kvapas, apšvietimas ar garsas tampa dalimi interjero – tai labai artima namų kaip identiteto projekto idėjai“, – sako V. Ruzgailienė.
Drąsos interjerui suteikia ir vadinamasis „stiliaus koliažas“. Anot dizainerės, nebūtina laikytis vienos krypties – vis dažniau derinami skirtingi laikmečiai, tekstūros ir nuotaikos. Tai leidžia susikurti savitą, bet kartu vientisą erdvę.
Kad tokie sprendimai nevirstų chaosu, padeda spalvų balanso taisyklė: „70–20–10 principas siūlo dominuojančiai spalvai skirti apie 70 proc., interjero, kontrastinei – 20 proc., o akcentinei – 10 proc. Tai leidžia net labai skirtingiems elementams sugyventi vienoje erdvėje. Kai spalvos subalansuotos, net ryškus fotelis ar tamsus stalas neatrodo per daug. Priešingai – jie tampa akcentu, o ne trukdžiu“, – aiškina V. Ruzgailienė.
Panašiai veikia ir tekstūrų derinimo principas. Kai kambarys atrodo plokščias ar „negyvas“, padeda trijų skirtingų paviršių kombinacija: lygi, minkšta ir išraiškinga. Pavyzdžiui, dažyta siena, aksominė sofa ir kavos staliukas iš akmens.
Smulkių daiktų grupavimui dizainerė siūlo vadinamąją 5–7 elementų taisyklę. Ant lentynos ar komodos geriau laikyti nedaug daiktų, bet apgalvotai: skirtingų aukščių, tekstūrų ir medžiagų, bet turinčių bendrą jungtį – spalvą, formą ar temą.
„Tokios kompozicijos padeda išlaikyti tvarką, bet kartu sukuria vizualinį įdomumą. Ne atrodo, kad viskas sustatyta atsitiktinai“, – pastebi V. Ruzgailienė.
