Šiandien Seime skaitydama metinį pranešimą, Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė priminė žentų ir švogerių tradicijas, negailėjo Vyriausybei kritikos dėl prikurtų darbo grupių ir jos strateginio neveiklumo: „Strateginiai apsisprendimai gyvybiškai svarbūs valstybės sėkmei. Tačiau kol kas įvaldytas tik darbo grupių kūrimo menas – kelios dešimtys jų vis dar ieško įvairių sprendimų“. Prezidentė taip pat dėkojo žmonėms už vis gražėjančią Lietuvą – „Tai – visos šalies darbščių ir sąžiningų žmonių nuopelnas. Ačiū jiems už tai“.
Pateikiame Prezidentės pranešimo santrauką:
Mieli Lietuvos žmonės, Seimo nariai,
šiandien, žvelgdami į Lietuvą tarsi iš paukščio skrydžio, matome neabejotinai gerą vaizdą. Tai – visos šalies darbščių ir sąžiningų žmonių nuopelnas. Ačiū jiems už tai.
Be išlygų tarnauti Lietuvos Respublikai pasirengusi pirmoji savanorių šauktinių karta tapo iškalbinga pasitikėjimo savo Valstybe išraiška.
Patvirtinimu, kad Lietuvoje yra žmonių, pasirengusių apginti savo žemę ir šalies pasiekimus. Toliau kantriai grįsti mūsų Laisvės kelią, kad ir kas nutiktų.
Žingsnis po žingsnio, pasitikėdami vieni kitais ir tikėdami savo šalies ateitimi, mes jau įveikėme labai sudėtingas – valstybės stabilizavimo, saugumo, energetinės nepriklausomybės ir finansinės atsakomybės atkarpas.
Žengiame į geresnio gyvenimo lūkesčių laikotarpį. Atrodytų, jis kaip niekada palankus Lietuvai. Tačiau žmonės visai teisėtai politikų klausia, kodėl ekonominio augimo rezultatų nesimato jų gyvenimuose. Ir ne tik jie. Pastarųjų metų Lietuvos pažangą ribota vadina ir Europos Komisija.
Valstybė praranda strateginę kryptį – daugelyje sričių trypčiojame vietoje ir skęstame vienadienėje rutinoje. Ateities Lietuvai, strateginiams sprendimams ar išbaigtoms struktūrinėms reformoms skiriama vis mažiau laiko ir energijos. Mūsų nepaleidžia nomenklatūrinių priklausomybių liūnas. O besimurkdant korupcinėje klampynėje prarandamas gebėjimas mąstyti ir veikti valstybiškai. Ekonominio stabilumo tarpsnis, palankus žingsniui į kokybiškai naują valstybės raidos etapą, gali būti prarastas, jeigu laiku nepamatysime nerimą keliančių ženklų.
Gerbiamieji, šiandien per didelė prabanga ramiai stebėti, kaip lėtėja šalies vystymosi pagreitis. Strateginiai apsisprendimai gyvybiškai svarbūs valstybės sėkmei. Tačiau kol kas įvaldytas tik darbo grupių kūrimo menas – kelios dešimtys jų vis dar ieško įvairių sprendimų.
Keturiolika ministerijų turi 347 pavaldžias institucijas, tačiau Seimo Audito komitetui pateiktos ataskaitos byloja, kad vien pernai ekspertams ir galimybių studijoms išleista 11 milijonų eurų. Vyriausybės kanceliarija išlaidas ekspertams padidino 35 kartus.
Verslą kontroliuojančių institucijų mažinimo planui Ūkio ministerija išleido beveik 30 tūkst. eurų, 11 darbo grupių pagal jį rengė teisės aktus. Grandiozinės pertvarkos finalas – visiškas fiasko.
Deja, net ir po tokių stulbinančių investicijų turime pripažinti strateginį neįgalumą. Turime sugrįžti prie seniai Europos Komisijos ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos išrašytų ir kasmet kartojamų receptų:
– skurdo ir socialinės atskirties mažinimo, nes pajamų nelygybė didžiausia Europos Sąjungoje;
– pensijų sistemos pertvarkos, nes pusė pensininkų verčiasi mažiau nei iš 200 eurų per mėnesį;
– demografinių problemų;
– efektyvesnio mokesčių surinkimo;
– lankstesnių darbo santykių;
– inovacijų plėtros;
– darbo rinkos poreikius atitinkančios mokymo kokybės;
– sveikatos sektoriaus optimizavimo.
Dėl mūsų žmonių socialinio saugumo pavojaus varpais vis garsiau skambina ne tik tarptautiniai ekspertai, bet ir nevyriausybinės organizacijos.
Tarsi gyventume karo zonoje. Savo pačių namuose prievartaujami, luošinami, žudomi vaikai, kas trečia moteris patiria smurtą. Vienas kito žeminimas prasideda nuo mažens – mokyklose patyčias kenčia kas trečias mokinys. Dėl pajamų skirtumų ir abejingumo didėja socialinė atskirtis. Brangiais labdaros miltais jos neužpudruosi. Priklausomybių liūne grimzta jau 56 tūkst. žmonių, alkoholizmas tampa daugelio socialinių problemų rykšte. Alkoholio kontrolės įstatymas per 4 metus bandytas taisyti jau 103 kartus. Šiuo metu Seime eilės laukia dešimtys su tuo susijusių pataisų.
Kritikos strėlės į sveikatos bei švietimo barus
Optimizavimo planų įgyvendinimas aplenkė ir šalies gydymo įstaigas. Vis dar išlaikome 94 ligonines, nors trečdalis jų nuostolingos, ir turime 38 proc. daugiau lovų nei ES vidurkis, nors trečdalis jų rajonuose – tuščios. Lietuvoje ligų prevencijai skiriama 2 kartus mažiau lėšų nei Europos Sąjungos vidurkis. Taip pat Seime stringa dar pernai rugsėjį mano pasiūlyti gydymo įstaigų vertinimo kriterijai ir priemonės eilėms pas gydytojus sutrumpinti. Permainų baimė ir priimtų sprendimų atidėliojimas pasmerkia sveikatos apsaugos sistemą paralyžiui. Neveiklumo rezultatas toks: mūsų žmonių sveikatos rodikliai – vieni blogiausių Europos Sąjungoje.
Principingo požiūrio stinga ir dėl aukštųjų mokyklų konsolidavimo. Nors abiturientų sumažėjo trečdaliu, Lietuva vis dar leidžia sau prabangą turėti 45 aukštąsias mokyklas ir 1800 studijų programų, kai Europos Sąjungos vidurkis – 5 universitetai milijonui gyventojų. Rizikuojame tapti neraštinga valstybe su aukštuoju išsilavinimu.
Kaip visada, Prezidentė daug dėmesio skyrė šalies saugumui
Kai kuriose srityse laikas nebelaukia. Pernai Kompiuterinių incidentų tyrimo padalinys užfiksavo 41 tūkstantį kibernetinių incidentų. Tačiau iki šiol neturime nei kritinės infrastruktūros sąrašo, nei jos gynybos planų. Kai kurios valstybinės institucijos vis dar naudoja nesaugią programinę įrangą. Nenoriu net sakyti, kad anos sistemos įrangą. Sunkiai juda ir kibernetiniam šalies saugumui ypač svarbi Informacinių išteklių ir pajėgų konsolidacija.
Kritikos strėlės smigo ir į valstybines įmones
9 mlrd. eurų vertės turto ir 40 tūkst. darbuotojų indėlis į šalies ekonomiką siekia vos 3 proc. bendrojo vidaus produkto. Ypač valstybinių įmonių kapitalo grąža smuko miškininkystės ir transporto sektoriuose. 42 nepajudinamos urėdijos veikia chaotiškai ir neefektyviai. Pertvarkų vengimas ir negebėjimas susikalbėti su Europos Komisija, valstybe valstybėje virtusiuose „Lietuvos geležinkeliuose“, mums visiems gali atsieiti ne tik milijonines baudas, bet ir pašlijusią šalies reputaciją. Tarptautinę gėdą jau kainavusi „Lietuvos jūrų laivininkystės“ bankroto pamoka įpareigoja turėti aiškius valstybinių įmonių veiklos kriterijus ir tikslus. 39 valstybinės įmonės į biudžetą nesumoka nė euro dividendų.
Prisidengiant valstybei svarbaus ekonominio projekto statusu siekiama tik privilegijų ir lengvatų. Šių įmonių lėšomis perkama žiniasklaida, jos tampa ilgamete užuovėja partiniams bedarbiams, žmonoms ir uošviams.
Su apvaginėjančiais savo valstybę Lietuvai – nepakeliui
Nostalgija senai partijų finansavimo tvarkai, mėginimai iš Baudžiamojo kodekso išbraukti nuostatą „prekyba poveikiu“ rodo, kaip politinė sistema įžūliai įsikibusi senų įpročių. Kaip matome, teisėsauga su šitais „prekeiviais“ turi daug darbo, ypač dabar.
Imunitetas tampa figos lapeliu neskaidrumui ir korupcijai pridengti. Aukščiausiu lygiu skambančios interpretacijos dėl parlamentarų teisinės neliečiamybės dar labiau kompromituoja politinę sistemą. Kartelę mėginama nuleisti taip žemai, kaip dar nėra buvę. Todėl neišvengiamai turi atsirasti naujos kokybės politika, kurioje niekam nėra imuniteto nuo korupcijos.
Vaduodamiesi iš „Vijūnėlės dvaro“ ir „dramblio pirkimo“, švogerių ir žentų tradicijų, kur savi-saviems interesas yra aukščiau už valstybinį; kur nomenklatūrinė privilegija yra priedas prie posto, o ne korupcijos apraiška; kur dalyti „zadanijas“ telefonu galima net teisėjams ar redaktoriams, kur prekyba poveikiu – kasdienybė, darome teisingą, sveiką ir lemtingą posūkį.
Pasuktume dar greičiau: jeigu už korupcinius nusikaltimus būtų taikomos atgrasančios ir žalą atperkančios baudos, o ne vidutiniškai 8 proc. nuo maksimalios. Jeigu Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) taptų politinės sistemos moralės sergėtoja, o ne susitepusių balintoja. Jeigu būtų depolitizuota Vyriausioji rinkimų komisija.
Nes dabar pagal valdančiųjų supratimą politikams yra likusi tik teisinė atsakomybė.
Su Konstitucija ir elementaria teisine logika prasilenkiančias iniciatyvas galiausiai stabdo Konstitucinis Teismas. Situaciją iš esmės gali pakeisti aktyvūs ir sąžiningi rinkėjai. Negali būti jokios išlygos eiti ar neiti balsuoti. Neleiskime pirktais balsais išsigimti politinei sistemai.
Iš anksto reikalaukime tiesių atsakymų ir pasirengimo kokybiškai valdyti valstybę. Kad iš anksto žinotume, kam patikime valstybę.
Valstybės architektus ir vedlius išsirenkame patys. Laisvės kelias įpareigoja susitelkti ir nepatikėti jo tiesti bet kam. Jis ves mus gerovės link, jeigu tiesime jį apgalvotai. Tikiu, kad solidų savo atkurtos Valstybės gimtadienį – pasididžiavimo Lietuva 100-mečio sukaktį pasitiksime ne tik ginčais dėl vietos tautos patriarcho paminklui, bet ir išsipildžiusiais lūkesčiais. Įsitvirtindami kaip skaidri, europietiška, ekonomiškai stipri, saugi ir kiekvienam savo žmogui teisinga valstybė, tapsime sėkmės Lietuva. Kurioje niekada nepritrūks dorų, drąsių žmonių ir darbščių rankų Laisvės keliui tiesti. Tokia Lietuva aš tikiu.
Ačiū visiems, kurie be jokių išlygų tikite savo Tėvyne.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos Prezidentė
