Miestas, kuriame gali pasijusti lyg kino filme: „Tokio daugiau Lietuvoje nėra“
Visaginas – miestas, kurį sunku paaiškinti, bet lengva pamilti. Lėtas ir kompaktiškas, su erdve mintims. Gamta čia prasideda tiesiai už daugiabučio kampo, o architektūra primena apie kitokį jo kūrimo eksperimentą.
Menininkai Jevgenija ir Vladimir gimė Visagine. Jie išvažiavo, grįžo, žiūrėjo iš toli, stebėjo iš vidaus. Jų akimis Visaginas – ne tik vieta žemėlapyje, bet būsena. Šiemet jauniausias Lietuvos miestas mini penkiasdešimtąjį jubiliejų.
Menininkai dalijasi tuo, ką vadina miesto jausmu. Visaginas turi ne tik tylos, jame nestinga ir galimybių. O tiems, kurie čia augo – ir prisiminimų. Pavyzdžiui, pirmojo bučinio ant darželio stogo.
„Šis miestas keistas, tačiau gerąja prasme, – sako Jevgenija.
„Čia kiekvienas gali turėti po savo ežerą“, – priduria Vladimir, mat apylinkėse – itin daug ežerų.
Šiandien Visaginas ima garsėti ne tik savo istorija, bet ir kuriama kultūra. Menininkų svajonė – kad būtų dar daugiau galimybių kūrybai, o buvęs atominės energetikos miestas įgautų visiškai naują veidą.
– Abu esate visaginiečiai, tačiau jūsų dabartinis santykis su gimtuoju miestu – skirtingas?
Jevgenija: Baigusi mokyklą išvažiavau studijuoti į Vilnių, vėliau grįžau – dabar čia gyvenu ir dirbu. Beje, įdomus momentas: studijų metais vis ragindavau Visagine gyvenančią mamą pagalvoti apie Vilnių ir kartojau, kad niekada nebegrįšiu į Visaginą. Bet gyvenimas pasisuko kitaip.
Viena didžiausių priežasčių grįžti – gamta. Nuo vaikystės buvau arti jos: stovyklavimai su palapinėmis, pasivaikščiojimai miškuose… Vilniuje to labai trūko. Čia gamta – visai šalia, ir galima atrasti vietų, kur pabūni visiškai vienas. Vasaromis į darbą einu basa! Kol jį pasiekiu – pereinu per kelis miško plotus. Kasdienė miško terapija.
Pas mus daugybė ežerų. Kiekvieną savaitgalį stengiuosi išeiti į mišką ar išvažiuoti dviračiu. Žmonės sako: miškas vienodas. Man – ne. Vis atrandi ką nors naujo: ežerų, upelių, pelkių. Ši kelionė – nesibaigianti.
Vladimir: Mano istorija kiek kitokia. Po mokyklos išvažiavau studijuoti į Vilnių – ten ir likau. Į Visaginą grįžtu, ypač vasaromis. Su kolegomis esame įgyvendinę kelis gatvės meno projektus. Man patinka ir dėl gamtos – ji visada šalia, lengvai pasiekiama. Miestas man patinka ir dėl architektūros, jis yra kitoks.
– Kokie jūsų prisiminimai iš vaikystės, paauglystės metų?
Vladimir: Gal pirmasis bučinys? Tai įvyko ant darželio stogo! Dar vienas įdomus faktas – mokyklos turėjo baseinus. Tarp dviejų mokyklų – atskiras baseino pastatas, o vaikams nereikėjo eiti per lauką, nes buvo įrengtos požeminės perėjos.
Jevgenija: Baseinai buvo ir vaikų darželiuose, o viename jų – net žiemos sodas.
Vladimir: Prie meno buvau nuo pat vaikystės. Visagine vaikams buvo įprasta lankyti bent du būrelius, o dažnai – ir daugiau. Be meno būrelių dar lankiau irklavimą.
Jevgenija: Eini į sportą, šokius, baletą – tai buvo įprasta. Visi vaikai užimti užklasinėmis veiklomis.
Beje, iki šiol iš Vilniuje gyvenančių draugų tenka išgirsti pavydą visaginiečiams: čia vaikai gali lankyti kelis būrelius per dieną, į kuriuos nereikia važiuoti valandą. Vos dešimt minučių ir esi vietoje. Visagine lengviau viską suspėti, čia gyventi kainuoja pigiau nei sostinėje. Vaikams ir senjorams šis miestas labai patogus.
Iš vaikystės dar atsimenu, kad mano kieme buvo paliktas miško plotelis. Išeini į kiemą – ir jau esi miške. Vaikystėje to nevertini, bet vėliau supranti: tai tikras stebuklas, sukurtas žmonių rankomis. Tokių vietų – ne viena.
Vladimir: Visaginas kompaktiškas – visur gali nueiti pėsčiomis.
– Koks yra miestas šiandien ir kaip jį pristatytumėte tam, kuris nežino? Daugeliui Visaginas vis dar asocijuojasi tik su Ignalinos atomine elektrine.
Jevgenija: Pradėčiau nuo to, kad tai jaunas miestas su savita istorija – tokios nėra niekur kitur Lietuvoje. Tai jau savaime daro jį išskirtiniu. Visaginas labai įvairiapusis, daugiasluoksnis. Iš vienos pusės – keistas, nes jo nėra su kuo palyginti. Bet keistumas – gerąja prasme.
Kai studijavau Vilniuje ir grįždavau, pradėjau jį matyti kitomis akimis. Tarkim, stovi keistas pastatas – kodėl jis čia? Kada žinai visą istoriją, kodėl jis atsirado būtent ten, atsiveria kiti miesto sluoksniai.
Vladimir: Man Visaginas – ramus miestas. Išlipi iš traukinio, ir kartais net keista, kai aplink taip tylu. Jis lėtesnis. Labiausiai man patinka architektūros ir gamtos draugystė. Tačiau norint tai pajusti, reikia atvažiuoti ilgesniam laikui.
Visaginas buvo pastatytas dėl elektrinės, tad ji ilgą laiką buvo stipri bendruomenės jungtis. Dabar atsiranda galimybė ieškoti naujų jungčių, o tam yra geras pagrindas. Jis nutolęs nuo kitų miestų, kompaktiškas ir kartais atrodo tarsi vienas didelis bendrabutis. Viskas čia sukurta taip, kad bendruomenė galėtų veikti. Man atrodo, mieste padaugėjo įvairių renginių. Smagu dėl jų kokybės.
Jevgenija: Tikrai padaugėjo, ir labai tuo džiaugiuosi. Tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios grįžau – noriu ir galiu prisidėti prie pokyčių. Tačiau norėtųsi dar daugiau įvairovės, ypač veiklų vidutinio amžiaus žmonėms.
– Jūsų nuomone, kodėl verta apsilankyti Visagine?
Jevgenija: Dažnai sau keliu klausimą – kuo mes išskirtiniai? Taip, čia daug gamtos, bet juk miškų Lietuvoje netrūksta. Pasakysiu paprastai: niekur kitur nepajusi atominės elektrinės istorijos taip, kaip čia.
Pamenu, kai pirmą kartą apsilankiau elektrinėje – akys buvo didelės iš nuostabos. Atrodė tarsi scena iš filmo! Tad jei norit pamatyti filmą realybėje – atvažiuokite į Visaginą. (Lietuvoje veikusi atominė elektrinė yra įsikūrusi Visagino savivaldybėje, ji vadinama Ignalinos atomine elektrine. Pagal galimybes čia organizuojamos ekskursijos – aut. past.)
Kultūros lauko žmones, manau, gali sudominti miesto architektūra ir jo suplanavimas. Kai pati ėmiau domėtis giliau, patyriau daugybę atradimų – kaip protingai galima sukurti infrastruktūrą tarp pelkių, organiškai apgalvoti kiekvieną detalę. Miesto vizija: gyvenimas gamtoje. Buvo griežtai laikomasi principo, kad žmogus per dešimt minučių galėtų atsidurti ne parke, o tikrame miške.
Vladimir: Pritarčiau dėl gamtos. Čia galima rasti įvairių aktyvių veiklų: žygių, dviračių maršrutų, o galima tiesiog ramiai pabūti. Net pasivaikščiojimas po miestą – kitoks. Visagine tarsi sulėtėji. Beje, norintiems privataus kino seanso verta užsukti į kino teatrą – būna, salėje sėdi vos vienas kitas žmogus!
Jevgenija: Vaikystėje nuolat lankydavomės cerkvėje, bet tik vėliau supratau, kokia ji keista ir įdomi. Maldos namai pastatyti tarp daugiabučių. Ar daug tokių vietų Lietuvoje?
Arba raudonų plytų intarpai tarp namų – tarkim, arka, kuri neturi jokios praktinės paskirties, bet suteikia išskirtinumo. Visagine skonis slypi mažose detalėse.
Svečius pakviesčiau į kultūros centrą „Banga“ – pamatyti jo vidinį architektūrinį ansamblį. Jis tikrai ypatingas, palieka didelį įspūdį architektams ir menininkams. Pats pastatas iš išorės atrodo kaip taisyklinga „dėžutė“, o tokių pastatų – „dėžučių“ – mieste yra trys. Vienoje – statybinių medžiagų parduotuvė, kitoje – vienintelė Baltijos šalyse akrobatikos mokykla, ir trečioji – jau minėtas kultūros centras.
Džiugina požiūris į medžius. Jie nekertami, o saugomi. Kartą vienos statybų įmonės darbuotojas per klaidą nukirto pušį – kilo triukšmas, buvo skirta nemaža bauda. Jei mieste vykdomi statybos darbai, visuomet galvojama apie medžių išsaugojimą.
– Kokį miestą įsivaizduotumėte po dešimties metų?
Jevgenija: Galiu kalbėti tik apie svajones. Svajoju, kad čia įsikurtų IT centras, kur žmonės atvyktų dirbti, keistų savo gyvenimą ir jiems nebereikėtų didmiesčio.
Norėčiau, kad liktų toks pats kodas: tai – protingų žmonių miestas, kuriems čia sudaromos galimybės. Svajoju, kad būtų kuriamos naujos technologijos, o kūrėjai – tiek mokslininkai, tiek menininkai – rastų erdvės savo darbui.
Labai norėčiau, kad Visagine vyktų menininkų rezidencijos, kad tai taptų vieta, kur gimsta idėjos. O kaip bus – sunku prognozuoti. Tačiau žinau – čia yra žmonių, kurie nori keisti miestą ir mato jo ateitį.
