Vasario 4 diena skiriama pasaulinei kovai su vėžiu – tai itin aktualu beveik 3 proc. Lietuvos gyventojų, sergančių šia liga. Vėžys – labiausiai bauginantis susirgimas, kuris, nepaisant šiuolaikinės medicinos pasiekimų, vis dar apipintas mitais. Daugumai žmonių jis vis dar atrodo mirties nuosprendžiu: pacientus gąsdina ne tik diagnozė, bet ir vėžio gydymas, kuris yra sudėtingas ir neretai sunkiai pakeliamas, tad, norėdami pasveikti, žmonės griebiasi įvairiausių metodų – kartais netgi burtų.
Vėžio diagnostika: burtai, religija ir klaidingos teorijos
Vėžys nėra, kaip dauguma mano, tik žmonijos rykštė – šios ligos priešistorė siekia dinozaurų laikus, mat archeologiniai radiniai rodo, kad net šie gigantai turėjo dėl vėžio mutavusius organus. Pirmasis 3000–2500 m. pr. Kr. architekto ir gydytojo Imhotepo „dokumentuotas“, turbūt, krūties vėžio atvejis buvo aprašytas kaip „kieti, didėjantys ir plintantys iškilūs vėsūs dariniai krūtyje“. Prie šios ligos aprašo Imhotepas paliko tik vieną frazę – „gydymo nėra“.
Kitas svarbus dokumentas farmacijos istorijai – 1500 m. pr. Kr. parašytas 20 metrų ilgio Eberso papirusas, kuriame minima ne tik apie 700 vaistinių medžiagų ir 800 farmacinių receptų, bet yra aprašomi minkštųjų audinių, riebalinio audinio, odos augliai bei siūloma juos išpjauti. Šiame papiruse išvardinti net 3 vėžio gydymo būdai – mechaninis, magija ir gydymas vaistais. Iš pateiktos informacijos matyti, kad senovės egiptiečiai mokėjo atskirti gerybinius auglius nuo piktybinių.
Šiais laikais žinomas vėžio pavadinimas atsirado Antikinėje Graikijoje, kai gydytojas Hipokratas apie 460–370 m. pr. Kr. aprašė keletą vėžio rūšių ir ligą pavadino graikišku žodžiu karkinos, kas reiškia krabą arba vėžį. Vėliau graikiškas ligos pavadinimas karkinos buvo išverstas į lotynų kalbą cancer ir iš jos pateko į Vakarų Europą. Hipokrato apibūdinta šios ligos prigimties teorija išsilaikė daugiau nei tūkstantį metų: jis teigė, kad žmogaus organizmą sudaro 4 skysčiai – kraujas, gleivės, geltonoji ir juodoji tulžis, kurios perteklius ir sukelia vėžį.
Tik Renesanso laikotarpiu, kai mokslas ėmė viršų prieš magiją ir religinius įsitikinimus, buvo aprašyta kraujotaka ir limfinė sistema, taip paneigiant juodosios tulžies ir vėžio sąsajos teoriją. Tiesa, šios ligos plitimas dar buvo neaiškus: olandų gydytojai Zacutas Lusitanis ir Nikolas Tulpas manė, kad vėžys užkrečiamas, todėl pirmoji specializuota vėžio ligoninė Prancūzijoje buvo priversta išsikelti už miesto, nes gyventojai bijojo užsikrėsti.
Dar ilgus šimtmečius vėžys buvo laikomas žmonijos prakeiksmu, likimo siųsta nepagydoma liga, kurią sukelia parazitai ar išoriniai kancerogenai – apie ją vengta kalbėti arba buvo kalbama pašnibždomis. Tik XIX a. pradėjus tobulėti mikroskopams, ląstelių patologijos buvo susietos su onkologinėmis ligomis: vokiečių chirurgas Karlas Tiršas nustatė, kad vėžys plinta ne skysčiais, o piktybinėmis ląstelėmis – šie ir kiti atradimai padėjo išvystyti onkologijos mokslą.
Vėžio diagnostika ir gydymas
Šiame amžiuje jau žinoma, kad piktybiniai navikiniai dariniai gali susiformuoti bet kokioje kūno dalyje, bet kokiame organe ir iš bet kurios ląstelės, tad burtai ar magiški antpilai nepadės. Lietuvoje apie 100 tūkst. žmonių gyvena su vėžio diagnoze, t. y. vėžiu serga apie 3 proc. mūsų šalies gyventojų. Kasmet nustatoma apie 17 tūkst. naujų vėžio atvejų: daugiausia diagnozuojama prostatos – apie 2 tūkst., odos – apie 1,8 tūkst., žarnyno – apie 1,5 tūkst., krūties – apie 1,3 tūkst., plaučių – apie 1,2 tūkst.
Iki šiol daug kalbama apie vėžio paveldimumą: žinomi BRCA genai, kurie didina krūties vėžio riziką, kai kurios genų mutacijos yra svarbios plaučių, odos vėžio vystymuisi, melanomai, tačiau paveldima ne liga, o tik polinkis ja sirgti. Be to, genetiniai veiksniai lemia tik 5–10 proc. vėžio atvejų, likusius – gyvenimo būdas. Rūkymas net 90 proc. atvejų sukelia plaučių vėžį, netinkama mityba, per mažas augalinės kilmės produktų vartojimas, nutukimas turi įtakos gimdos, inkstų, krūties vėžio vystymuisi. Taip pat, piktnaudžiavimas alkoholiu, aplinkos užterštumas, jonizuojamoji spinduliuotė, UVA spinduliai, kai kurie medikamentai (hormonai, kt.), cheminės medžiagos (asbestas, kadmis, nikelis, kt.) – visa tai neigiami veiksniai, didinantys onkologinių ligų riziką.
Vėžio tikimybę gali padidinti ir tam tikros infekcijos ar bakterijos: užsikrėtimas Epšteino-Baro virusu padidina limfomos, žmogaus papilomos virusu – gimdos kaklelio, Helicobacter Pylori bakterija – skrandžio, hepatito B ir C infekcija – kepenų vėžio tikimybę. Taip pat vėžiui atsirasti padeda ir susilpnėjęs imunitetas.
Šiuo metu taikomi pagrindiniai vėžio gydymo metodai – chemoterapija ir radioterapija – tiesiogiai slopina vėžinių ląstelių augimą ir jų plitimą, bet, praėję intensyvų gydymo kursą, pacientai susiduria su kita problema – šalutiniu gydymo poveikiu organizmui: ima slinkti plaukai, dingsta apetitas, atsiranda silpnumas, taip pat silpnėja organizmo imuninė sistema, progresuoja depresija. Dėl bendro paciento silpnumo dažnai reikia atidėti gydymą, didinti intervalus tarp kursų ar sumažinti dozę. Ieškodami būdų pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę, mokslininkai ėmė gamtoje ieškoti alternatyvų, turinčių pakankamai antioksidantų bei netiesiogiai vėžio vystymąsi stabdančių ir antispazminiu poveikiu pasižyminčių, imunitetą stiprinančių medžiagų, kad organizmas būtų skatinamas gyti pats. Anot gydytojos chemoterapeutės Reginos Nutautienės, vienas augalų, nuo senų laikų vertinamas dėl vėžį veikiančių savybių, yra ugniažolė. Tad ugniažolės preparatų patariama pavartoti po radikalaus vėžio gydymo: mitybai reguliuoti esant susilpnėjusiam ląsteliniam imunitetui, po chirurginio, chemoterapinio, spindulinio gydymo, ligos remisijos metu, siekiant pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę, esant skrandžio, žarnyno, kepenų, tulžies pūslės latakų, kvėpavimo takų spazmams, uždegimams. Ugniažolė taip pat padeda palaikyti normalią kepenų veiklą.
Turėdami begalinį norą pasveikti, žmonės griebiasi neįtikėtinų dalykų: geria šlapimą, benziną, žibalą, musmirių, rupūžių ar auksinio ūso užpilus ir kt., kad tik liga nesugrįžtų. Vėžio bijoma ne tik dėl to, kad tai gyvybei pavojinga liga, bet ir dėl to, kad ligos gydymas sunkus ir varginantis. Kalbant apie ugniažolę, svarbu žinoti, kad netinkamai vartojama ji organizmui gali padaryti daugiau žalos nei naudos: „Geriant stiprios koncentracijos ar „savos gamybos“ ugniažolės užpilus, kyla tikimybė smarkiai apnuodyti savo organizmą ir sutrikdyti kepenų funkciją. Jei nusprendžiama pavartoti ugniažolės po vėžio gydymo, patariama vartoti registruotų, dozuotų, specialiai sergantiesiems vėžiu sukurtų ugniažolės preparatų, kuriuose tiksliai žinomas vaistažolės kiekis, ir jis yra saugus pacientui“, – sako gydytoja chemoterapeutė R. Nutautienė.
