Virginija JUŠKIENĖ
„ŪP“ korespondentė
Nykstantys kaimai… Toks teiginys reikalauja patikslinimo. Kaimas sunyksta, kai nebėra žmonių, ištuštėja sodybos, uždaroma mokykla, parduotuvė, medicinos punktas, panaikinamas paštas, niekam neberūpi senas duobėtas žvyrkelis, nebevažinėja autobusai. Tokių vietų, gražių, žalių šiltą vasarą ar sunkiai išbrendamų rudenį ir simpatingai apsnigtų žiemą – Lietuvoje gausybė. Bet ir tokiuose užmirštuose kampeliuose, gerai pasidairius, galima pamatyti gražiai nudažytą, dažnai ES paramos lentele pažymėtą kaimo biblioteką. Iki pavakarės ten dega šviesa, atviros durys. Ir gana šilta, ilgiau užsibuvus, kyla ūpas išgerti karštos arbatos, kad pokalbis geriau „slystų“, kad mintys neaptingtų.
Kantriausios profesijos žmonės
Sriubiškių biblioteka Pandėlio seniūnijoje Rokiškio rajone, dviejų Aukštaitijos rajonų pusiaukelėje, kur iki Rokiškio ir iki Kupiškio vienodas atstumas, 31 kilometras – tokia vieta, kur norisi pabūti.
„Kaimo biblioteka dabar viena belikusi. Taupymas kaltas. Turiu surašiusi metraštyje pastarojo laiko pokyčius: 2003 metais Sriubiškiuose uždarytas medicinos punktas, 2006 metais neliko pradinės mokyklos. Yra pravažiuojančių autobusų į Panevėžį, galima žmonėms ten nuvažiuoti, prasčiau susisiekti su Rokiškiu, dar sunkiau pasiekti seniūnijos centrą, nebent mokykliniu autobusu. O darbingų žmonių dar yra nemažai, suskaičiavome apie 80, kurie važinėja į darbus aplinkiniuose miesteliuose, kaimyniniuose rajonuose. Skaitytojų savo bibliotekos aptarnaujamoje zonoje turime arti pusantro šimto, taigi judame, krutame, veikiame, įvairius projektus vykdome“, – taip čionykštį gyvenimą nupasakojo vyresnioji bibliotekininkė Laima Kaladienė.
Anot pašnekovės, bibliotekininkas kaime, kur didžioji dalis gyventojų – senimas, yra ir guodėjas, ir globėjas, ir socialinis darbuotojas, o kai reikia, ir vaistininkas, gyduolis. Bepigu Laimai taip kalbėti, mat iki bibliotekininkės darbo turėjo medicinišką profesiją, o pomėgiai – itin visuomeniški. Išrinkta seniūnaite, aktyviai darbuojasi prieš 9 metus įkurtoje bendruomenėje, išlavinti jos literatūriniai gebėjimai, sriubiškiečių himnas – jos sukurtas.
„Turbūt kaimo bibliotekos užsidarys su paskutiniu gyventoju, mūsų profesijos žmonės kantriausi ir nereikliausi savo gerovei iš visų kultūros darbuotojų“, – karčiai pajuokavome baigiantis pašnekesiui.
Vieta, kur esi laukiamas
Konstantinava, kadaise itin šurmulingas jaunatviškas Rokiškio rajono miestelis, dabar lyg išmiręs, dideli buvusios žemės ūkio mokyklos bendrabučių pastatai sunykę, išdaužytais langais, nykios gatvelės. O biblioteka stovi, už ES lėšas renovuota, yra salytė benduomenės renginiams. Ji įkurta 2003 metais ir nuo pradžios jai vadovauja bibliotekininkė Irena Žindulienė.
„Mokyklos nebėra jau 9 metai, kai neliko jaunų žmonių, viskas susitraukė, užsidarė, nes nėra žmonėms darbo. Labai blogai, kad neliko nė vienos stacionarios parduotuvės, dukart per savaitę atvažiuoja mobili. Bet dar yra vienas kultūros darbuotojas, turime vokalinį ansamblį, susigalvojame įvairiausių renginių, ir proginių, tradicijoms, papročiams skirtųjų, sveikatos temomis, kad žmones iš namų ištrauktume, sutelktume, suvienytume.“
Beveik penkis dešimtmečius Konstantinavoje gyvenanti Stasė Žiaugrienė, užsukusi bibliotekon knygų, pritarė jaukios knygų buveinės šeimininkei, kad ši vieta dabar vienintelė, kur esi laukiamas, gali išsikalbėti, gauti patarimų ir pagalbos. Ir nuotaiką pataisyti, spaudą pavartyti.
Visose kaimų bibliotekose juntamas taupymas, dienraščių ir laikraščių tik po kelis užsakoma, apie naujausias knygas net klausti nedrąsu, bet įvairios literatūros ir žurnalų nestinga.
„Nes turime rėmėjų, kai kurie žmonės užsisako sau, o perskaitę atneša bibliotekai. Dalijamės viskuo, ką turime, ką sužinome, taip kaimyniškai ir gyvenam“, – kalbėjo abi konstantinavietės.
Nenori būti atsilikėliais
Didesni miesteliai, seniūnijų centrai nepalyginamai turtingiau ir laisviau gyvena, nes ten yra kam veikti ir veiklą skatinti.
Tądien, kai užsukome į Pandėlio biblioteką, įvairiuose jos kampeliuose šurmuliavo žmonės.
Viename kabinete vyko dekupažo mokymai, užsiėmimą vedė Rokiškio žmonių su psichikos negalia klubo „Langas“ vadovė Asta Tarozienė. Čia pat buvo galima pasigrožėti jos kūrybos darbais. Pasigriebusi fotoaparatą, aplinkui zujo vyresnioji bibliotekininkė Aušra Skaburskienė, suspėdama pakalbinti kiekvieną lankytoją, užfiksuoti seminaro akimirkų.
„Nestingame veiklos nei vasarą, nei žiemą. Skaitytojų yra per 700, nes ir gyventojų, ir jaunimo, ir vaikų dar turime. Dviese su kolege Audrone darbuojamės, biblioteka nedirba tik sekmadieniais. Suvažiuoja žmonės iš aplinkinių kaimų penktadieniais į turgų, daug skaito pas mus, užeina knygų pasikeisti, dabar, kai laisvo laiko daugiau, ateina čia ir sušilti, ir pabendrauti.
„Kad ne tokios mielos moterys čia būtų, gal ir aplenktume, pas mieląją Aušrytę užsukti visada traukia“, – paskubėjo pagirti bibliotekininkes pandėlietė Valerija Bėčiūnienė. Namo ji išsinešė nemažą kiekį knygų, pastebėjau akademiko Jurgio Brėdikio keletą tomelių. Netuščiomis buvo išleisti ir kiti apsilankiusieji, vis pasiteiraujant, ko dar norėtų, kokių edukacinių projektų vasarai reikėtų susiplanuoti.
„Norime, kad žmonės čia lankytųsi, kad būtų ne tik įdomu, bet ir naudinga, kad nesijaustume atsilikėliai, palyginti su didesniųjų miestų gyventojais“, – kalbėjo Aušra Skaburskienė, visus sutikdama ir išlydėdama su šypsena.
Autorės nuotraukos