Keleivių vežimas yra viešoji paslauga, kuri turi būti garantuota įstatymu. Visiems gyventojams turi būti sudarytos sąlygos judėti į žmonių susibūrimo centrus, rajono centrą, o iš jų į didžiuosius miestus, taip neapribojant žmogaus judėjimo laisvės. Tuo pačiu vežėjai, organizuojantys vežimą minėtais maršrutais turi veikti pelningai. Suderinti visa tai gana sunku, todėl vietiniai pervežimai tampa iššūkiu.
Neretai pasitaiko, kad vietiniai pervežimai komerciškai neapsimoka. Dėl netolygaus gyventojų pasiskirstymo kai kuriose labiau nutolusiose vietovėse gyvena toks skaičius žmonių, kuris niekada neužpildo viešojo transporto. Žmonės, kurie tik retsykiais naudojasi viešuoju transportu, taip pat privalo turėti galimybę judėti, todėl maršrutais kursuoja autobusai, o važiuojančių atsiranda tik keletas. Tarp važiuojančių dažniausiai pasitaiko lengvatinių klientų, bet šį kainos skirtumą privalo padengti vietos savivaldybė.
Lietuvoje viešojo transporto sistema išlieka ne itin patraukli naudotojams ir visi, kas gali stengiasi naudotis nuosavu automobiliu. Pasaulyje yra daug gerų pavyzdžių, kur tinkamai išvystyta viešojo transporto infrastruktūra bei didesni mokesčiai turintiems savo automobilį duoda gerų rezultatų ir važiuoti viešuoju transportu ne tik apsimoka, bet ir tampa patogu greita ir socialiai priimtina. Juk daug naudingiau pusvalandį ryte išnaudoti sėdint prie staliuko ir planuojant dienos darbus, nei vilkinant laiką transporto spūstyje ir nerimaujant dėl galimo vėlavimo.
Viešosios organizacijos neslepia, kad situaciją reikia keisti, bet tam numatyto plano nėra. Keista, kad pirmojo būtinumo paslaugoms teikiamas toks mažas dėmesys. Greičiausiai žmonės bei valdžios atstovai nemato vizijos, kaip viešasis transportavimas ir keleivių vietiniai pervežimai galėtų suklestėti ir tapti norma. Šiuo metu keleivių pervežimas labiau skirtas socialinei funkcijai patenkinti. Galbūt susisiekimo ministerijai sukūrus aiškią viziją ir į jos vykdymą įtraukus verslą, būtų galimą šią sistemą pakeisti?
