Informuojame, kad VšĮ „Gamtosaugos projektų vystymo fondas“ parengė ataskaitą „Jūrinių erelių perėjimo sėkmingumo tyrimų rezultatai natūraliose ir dirbtiniuose lizduose Kėdainių rajono savivaldybės teritorijoje 2024 metais“.
JŪRINIŲ ERELIŲ PERĖJIMO ATASKAITA 2024
Jūrinių erelių (Haliaeetus albicilla) perėjimo tyrimai finansuojami Kėdainių rajono savivaldybės Aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšomis.
Jūrinis erelis (Haliaeetus albicilla) yra vienas didžiausių Eurazijos vidutinių ir šiaurinių platumų dieninių plėšriųjų paukščių. Kūno ilgis – 69–92 cm; patinų kūno masė – apie 4100 g, patelių – 5500 g; išskleistų sparnų tarpugalis siekia 200–245 cm. Rūšis saugoma nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu: įtraukta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, Berno konvencijos II ir Bonos konvencijos I priedus bei Europos Sąjungos Paukščių direktyvos I priedą. Paplitimo arealas driekiasi nuo Japonijos, Kamčiatkos ir Beringo sąsiaurio per šiaurinę Palearktiką iki Neoarktinės zonos Grenlandijoje. Šiaurėje nuo Barenco jūros arealas tęsiasi į pietus iki Kroatijos, Kaspijos jūros ir 30°–40° šiaurės platumos ties Ramiuoju vandenynu. Lietuva yra pietvakarinėje pasaulinio rūšies arealo dalyje. Priklausomai nuo geografinės vietovės, suaugę paukščiai gali būti sėslūs arba migruojantys, jauniems paukščiams būdingos sezoninės klajonės. Lietuvoje suaugę paukščiai yra sėslūs, įprastai prie lizdaviečių laikosi ne tik veisimosi, bet ir rudens bei žiemos metu. Šalies teritorijoje žiemoja 400 – 500 šių erelių. Veisiasi prie tinkamų mitybai, didesnių vandens telkinių. Lietuvoje perinti populiacija vertinama apie 200 porų.
Mūsų šalyje jūrinių erelių pradėjo gausėti nuo praeito šimtmečio pabaigos. Tuo metu prasidėjęs jūrinių erelių apsaugos pakilimas Europos šalyse, ypač Šiaurės šalyse, netrukus davė teigiamą rezultatą. Jūrinių erelių skaičiaus padidėjimas stebėtas daugelyje Europos šalių. Padidėjus paukščių populiacijoms kaimyninėse šalyse, jūriniai ereliai ėmė vis dažniau lankytis ir Lietuvoje. Pirmieji šalyje lizdai rasti 1987 m. Šių erelių populiacijos mažėjimą lėmė įvairios priežastys. XIX amžiuje jūriniai ereliai buvo dažnai sutinkami paukščiai ir daug kur perėjo. Tačiau XX amžiaus pradžioje jūriniai ereliai, kaip ir visi plėšrieji paukščiai, tapo žmogaus priešais. Jie buvo šaudomi, gaudomi įvairiais spąstais, nuodijami, ardomi jų lizdai. Maždaug apie XX a. vidurį buvo uždrausta naikinti plėšriuosius paukščius. Daug žalos plėšriesiems paukščiams, o tame tarpe ir jūriniams ereliams padarė ir cheminiai teršalai (pesticidai), su grobiu patekę į erelių organizmą. Paukščiai žūdavo net nesulaukę brandos amžiaus. Išlikę ereliai dėdavo kiaušinius, kurių lukštai buvo tokie ploni, kad patys paukščiai juos sutrypdavo, kiaušiniuose žūdavo embrionai arba kiaušiniai būdavo neapvaisinti. Šiais laikais nemažai jūrinių erelių žūsta atsitrenkę į aukštos įtampos elektros laidus, apsinuodiję švinu, susidūrę su transporto priemonėmis ar vėjo jėgainėmis.
Jūrinių erelių veisimosi biologija susijusi su vandens telkiniais, kuriuose gausu žuvų ir vandens paukščių, o šiuos vandenis supa įvairių tipų ir amžiaus miškai. Tačiau šiai erelių rūšiai svarbus veiksnys, pasirenkant lizdavietę, yra ramūs brandžių medynų sklypai, kadangi stambiam lizdui sukrauti reikalingi seni, dideli medžiai. Siekiant išsiaiškinti jūrinių erelių koncentravimosi vietas, o vėliau ir lizdavietes pavasario – vasaros (esant palankioms sąlygoms ir žiemos pabaigoje) periodu prie tinkamų vandens telkinių – marių, žuvininkystės ūkių tvenkinių, ežerų, stambių upių yra stebimi medžiojantys jūriniai ereliai. Žiūronų ir teleskopo pagalba sekant grobį sugavusius erelius, yra nustatomos jų skridimo kryptys. Atlikus keletą stebėjimų pakartojimų analizuojamos erelių skrydžių schemos ir numatytos miškingos teritorijos, akcentuojant tinkamus lizdavietei miško sklypus, kuriuose yra atliekami natūralių erelių lizdų paieškų darbai. „Šukuojant“ miško masyvą yra surandami jūrinių erelių lizdai arba įsitikinta, kad jie ten neperi – nustatytos jų lankymosi bei nakvynės vietos, o taip pat jaunų, dar nesubrendusių perėjimui paukščių laikymosi teritorijos. Rastų natūralių lizdų koordinatės yra nustatomos GPS imtuvo pagalba, taip pat lizdai pažymėti medynų žemėlapiuose ir perduoti Valstybinio miškotvarkos instituto specialistams. Pastarieji pagal pateiktus duomenis pakoreguoja miškotvarkos planus, kad rasti lizdai nepatektų į kertamų miškų plotus, o jei lizdas yra numatytame kirsti sklype, kad būtų paliktas reikiamo atstumo nekirsto miško spindulys. Surastiems natūraliems jūrinių erelių lizdams yra pildomos specialios lizdų kortelės, kuriose pateikta išsami informacija apie rastų lizdų vietas, aprašomi patys lizdai, pateikti jų matmenys. Aprašoma ir lizdo stebėjimai erelių veisimosi metu. Žemėlapių dublikatai su natūralių lizdų koordinatėmis yra saugomi Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologijos skyriaus duomenų bazėje. Taip pat duomenys apie lizdavietes įvesti į Aplinkos ministerijos saugomų buveinių, gyvūnų ir augalų rūšių registravimo informacinę sistemą bei pateikti Valstybinės miškų tarnybos miškų kadastrui. Šiame darbe naudojamos užkoduotos rastų lizdų koordinatės ir apytikriai pažymėtos lizdų radimo vietos žemėlapiuose, siekiant įslaptinti retos paukščių rūšies lizdavietes.
Natūralūs jūrinių erelių lizdai Kėdainių rajono teritorijoje buvo ieškomi jau minėtais metodais. Šių erelių stebėjimams prie mitybinių plotų buvo pasitelktos ir vietinės bendruomenės. O taip pat remiamasi tuose regionuose dirbančių gamtininkų, miškininkų, saugomų teritorijų darbuotojų pagalba. Nors dauguma jų išsamių tyrimų ir lizdų paieškų darbų nevykdo, tačiau, bet kokia jų suteikta informacija apie šiuos erelius yra naudinga.
Savanorių suteikta informacija apie erelių pastebėjimus buvo analizuojama bei tikrinama. Taip pat lizdų paieškoms buvo naudojama jau turima informacija.
Kėdainių rajono savivaldybės teritorijoje, kaip ir daugelyje vidurio ar šiaurinių Lietuvos regionų, vyrauja žemės ūkio ir miškų naudmenos, čia mažai didesnių vandens telkinių, todėl šioje šalies dalyje yra nedaug jūriniams ereliams tinkamų veistis buveinių. Tačiau per daugiau nei dvidešimt metų rajono teritorijoje aptikta net 16 šių erelių lizdų, kurių dauguma jau yra išbyrėję. Seniausia žinoma šių paukščių buveinė yra Kaplių žuvininkystės tvenkiniai ir jų apylinkės. Čia šių paukščių lizdavietė aptikta dar 1997 metais, o pastaruoju metu gretimuose miškuose stebimos jau kelios jūrinių erelių poros. Kasmet vykdomos erelių stebėsenos metu aptiktos lizdavietės Bublelių, Šventybrasčio, Bogumilavos, Lančiūnavos, Puzaičių, Pauslajo miškuose. Pastaraisiais metais rajono teritorijoje stebimos 3–4 jūrinių erelių poros.
Darbų metu buvo patikrintos visos žinomos jūrinių erelių lizdavietės, kurios buvo aptiktos ankstesniais metais. Taip pat, monitoringo lauko darbų metu vykdyti jūrinių erelių stebėjimai Dotnuvos – Krakių, Pašušvio, Pauslajo, Josvainių, Pašilių, Dovydų, Labūnavos, Gelnų, Jaskaičių, Bublelių miškų apylinkėse, o vėliau ieškoma naujų lizdų. Pauslajo miške išaiškinta nauja, iki šios nežinoma, jūrinių erelių lizdavietė. Keliose kitose vietose buvo stebėti tiek pavieniai suaugę, tiek dar nesubrendę jūriniai ereliai, tačiau daugiau naujų lizdaviečių išaiškinti nepavyko.
(Viename iš Kėdainių rajone aptiktų lizdų sėkmingai išaugo jūrinio erelio jauniklis. Jūrinių erelių stebėjimams naudojama galinga optika)
