„Architektūra: Kaunas“ – bene svarbiausias kiekvienų metų architektūrinis įvykis laikinojoje sostinėje, kaskart liepos 1 d. pristatantis miestiečiams geriausius Kauno architektų darbus. Jo kulminacija – Kauno metų architekto apdovanojimas, kurį šiemet gavo KTU Statybos ir architektūros fakulteto docentas, architektas Vytautas Baltus.
Baltus pripažįsta, jog toks įvertinimas – iš tiesų netikėtas. Apie metų architekto titulą net pasvarstyti buvo nedrąsu, atvirauja Kauno technologijos universiteto (KTU) docentas, kuris parodoje „Architektūra: Kaunas 2024“ dalyvavo su sodybos Gaižėnuose projektu, teiktu „Geriausio gyvenamojo namo“ nominacijai.
„Save teikti „Metų architekto“ nominacijai buvo paprasčiausiai nepatogu. Nors, žinoma, blogas tas karys, kuris nenori būti generolu. Turbūt kiekvienas, bent slapčia, tikisi juo tapti“, – šypsosi V. Baltus.
Oranžinis diržas už architektūrinius nuopelnus
Kone trisdešimtmetį skaičiuojančio „Kauno metų architekto“ apdovanojimo autorius, architektūros e-žurnalo „Pilotas.LT“ vyr. redaktorius, architektas Audrys Karalius teigia, jog šis apdovanojimas rodo išskirtinį architekto indėlį ir kultūrą architektūroje.
„Titulo tikslas – skatinti architektus, kuriančius protingą, aplinkai draugišką, sąžiningą ir įvietintą, su kontekstu sukabintą architektūrą. Būtent tokia ir yra Vytauto Baltaus suprojektuota sodyba Gaižėnuose, o taip pat ir kita jo architektūrinė veikla, grindžiama paminėtomis vertybėmis. V. Baltus – architektas su galva ir su klausa. Ne tik su greit po kabinetus lakstančiomis kojomis“, – apie Kauno metų architekto darbo ir kūrybos etiką, V. Baltui atnešusią išskirtinį įvertinimą, kalba apdovanojimo autorius A. Karalius.
Šis titulas – itin reikšmingas, juk dabar V. Baltaus pavardė įrašyta greta tokių vardų kaip D. Čiuta, A. ir G. Prikockiai, J. R. Palys, G. Balčytis – paties V. Baltaus laikomų etalonais profesinėje srityje.
„Šiuo žmones labai gerbiu, todėl būti tarp jų – man didelis pasiekimas“, – džiaugiasi Kauno metų architekto titulą pelnęs KTU docentas.
Šie metai „Kauno metų architekto“ apdovanojimų istorijoje taip pat žymi gražios tradicijos pradžią – Kauno metų architektą apjuosti tarsi savotišku garbės diržu. A. Karalius pasakoja, jog tokio apdovanojimo idėją pasufleravo diržo svarba kovos menuose – tai aukštumų pasiekusio lyderio simbolis, lietuvių mitologijoje taip pat turintis atitikmenį – juostą.
„Juostoje ne tik būdavo išaudžiama informacija apie jos savininką (tarsi ID kortelėje), bet ji turėjo ir magiškų galių, naudingų bet kuriame gyvenimo atvejyje. Labai tikiu, kad Vytautas Baltus įgaus dvigubų galių su autorinį diržą žyminčiu įrašu „Metų architektas. Kaunas 2024“. Beje, oranžinė diržo spalva nėra atsitiktinė. Odininkų pasaulyje ji vadinama balno spalva”, – apibūdindamas Kauno metų architekto apdovanojimo prasmę pasakoja A. Karalius.
Juodas stogų „reljefas“ Lietuvos kaimelyje
Mažiau nei pusšimtį kilometrų nuo Kauno nutolusiame Gaižėnų kaime atsiveria lietuviškos gamtos vaizdai: lygūs, šviesūs laukai ir tik vienas kitas medinis namelis tolumoje. V. Baltaus projektuota sodyba kardinaliai skiriasi nuo ją supančios aplinkos: geometriškų formų, tamsios spalvos pastatas, kurio stogų visuma primena lietuviškų kalvų reljefą.
Kodėl priimti būtent tokie architektūriniai sprendimai? V. Baltus pripažįsta, jog iš pirmo žvilgsnio sodyba gali pasirodyti netgi įžūloka bendrame kontekste, tačiau kiekvienas sprendimas apgalvotas: pradedant pastato planu ir baigiant dizainu, forma ir spalva.
„Prieš tai sklype stovėjo penki apleisti pastatai pasukti įvairiais kampais. Norėjau paisyti buvusių pastatų vietų ir archetipinių formų – lietuviškoms sodyboms būdingo keturkampio plano ir dvišlaičių stogų. Dabar tie atskiri namukai yra sujungti į vieną savotišką stogų kardiogramą, tarsi kalvų reljefą primenantį kontūrą“, – aiškindamas sodybos geometriškumą pasakoja projekto autorius.
Pastato tamsi spalva, nors gali pasirodyti kiek ekstravagantiška, iš tiesų taip pat yra būdinga tradiciniams lietuviškiems mediniams namams. V. Baltus, kartodamas suomių architekto A. Aalto žodžius, akcentuoja – svarbu ne tai, kaip pastatas atrodo ką tik pastatytas, tačiau tai, koks jis bus po 20 ar 30 metų.
„Jeigu pažvelgtume į senąsias lietuviškas sodybas, tuos 100 metų menančius rąstinius namus, pamatytume, jog jie visi yra patamsėję, kartais net juodi. Galvodamas apie tai pasirinkau kuklią, bet tuo pačiu išdidžią tamsią spalvą“, – aiškina architektas.
Tačiau viskas neapsiriboja tik vizualinės idėjos išpildymu. Architektas sako, jog tokie sprendimai – daugiasluoksniai, todėl juose galima įžvelgti gilesnę prasmę.
„Prieš akis paralelė: gamta, aplink lygūs, šviesūs laukai, o žmogaus kūrinys kontrastingas – geometriškas ir tamsus”, – pasakoja V. Baltus.
„Kultūringa architektūra“ vartojimo amžiuje
„Dar mano studijų laikais profesorius J. Minkevičius mokė, jog, plačiąja prasme, yra du architekto kelio kraštutinumai: hedonistinis kelias, kai „aš noriu ir statau – viską“. Noriu palmių, sodinu palmes, noriu baseino – darau baseiną, į nieką neatsižvelgdamas. Kitas kraštutinumas – asketizmas, tarsi stengiantis nė ant vienos skruzdėlės neužminti“, – prisimena V. Baltus.
Tikroji architekto kultūra, pasak KTU docento, slypi tarp šių dviejų taškų. Juk viena vertus, architekto profesijos esmė – kurti, statyti. Gyvenant vien tik dėl gamtos, architekto profesija netektų prasmės. Visgi V. Baltus akcentuoja – būtina save riboti, neleisti beatodairiškai šėlioti, reikia būti atsakingiems už tai, ką paliksime ateities kartoms.
Kaip galima sujungti architekto kūrybą ir atsakomybę gamtai? V. Baltus atsako – tai minimalizmas, tačiau ne iš formaliosios pusės, o žvelgiant giliau.
„600 kvadratų blanki dėžė neatspindės minimalizmo esmės – joje ekologijos mažai tebus“, – teigia KTU docentas, kritiškai žvelgdamas į manipuliavimą minimalizmu. „Ir tai sakydamas pagalvoju apie Kauną: vienas iš dalykų, kurių man labiausiai gaila – tai Nemuno šlaitai, kurie dar pakankamai neseniai buvo žali, o dabar patyliukais yra kertami ir užstatomi, mano galva, tiesiog minusinės kokybės falšu,“ – pastebi V. Baltus.
Kaunas, jo manymu, išsiskiria iš daugelio pasaulio miestų – juk apžvelgus miesto panoramą net ir pačiame jo centre matytume savotišką mišką – daug žalumos, daug medžių. Tačiau, kaip architektas pastebi, šios žalumos nenumaldomai mažėja: vienas, antras, trečias pastatas ir kažkuriuo metu pažvelgę nuo Prisikėlimo bažnyčios matysime ne mišką miesto vidury ir aplink jį, o tik cementą ir pilkas dėžutes.
„Beveik kaip Las Vegase“, – svarsto V. Baltus.
Svarbūs projektai, kurie išlieka
Baltus – vienas iš pirmųjų dėstytojų, kuriuos sutinka būsimieji architektai, studijuojantys KTU Statybos ir architektūros fakultete, o taip pat vienas pirmųjų, kuriam tenka pirmakursiams diegti architekto darbui būtinus principus. V. Baltus, pats prisimindamas savo stažuotės patirtį Japonijoje, sako, jog pagarba specialybei ir iš to kylantis darbas yra bene svarbiausios taisyklės, kurių būtina paisyti.
„Darbas, darbas, darbas – tai principas, kurį aš, iš dalies, atsivežiau iš Japonijos, kuriuo pats vadovaujuosi ir stengiuosi įdiegti savo studentams. Imkime tą pačią Japoniją: jeigu žmogus pasirenka šaudymą iš lanko kaip savo kelią, tai jis šaudys iš lanko treniruodamasis 25 valandas per parą“, – pasakoja V. Baltus.
Tačiau architektas akcentuoja: darbo esmė – ne kiekybė, o kokybė. Svarbus darbas, kuris įprasmintų architekto profesiją, o ne taptų priemone „daryti“ pelną.
„Matydamas vadinamus kotedžynų rajonus kartais pamąstau, kiek kainuos (ne tik finansiškai) vieną dieną visa tai nugriauti. Ten pagarbos architektūrai nėra. Darymas daug – nebūtinai teisingas. Kaip yra slow food / lėtas maistas, lėtas turizmas, taip gali būti ir slow / lėta architektūra. Visada ėjau šiuo keliu, nors aplink, rodos, gyvuoja iškreipiantis klasiką principas: daryti daugiau yra geriau. Bet juk didžiausia puokštė nebūtinai yra gražiausia”, – svarsto Kauno metų architektas.
