Plyname lauke, kur stūkso ąžuolas ir šlama liepų alėja, tyrinėta galima Uogintų dvarvietės lokacija. Šią vietovę – Uogintus (Oginty), arba tiksliau Uogintų dvarą, su 15 žmonių, 6 uolektimis gelumbės, 12 kapų grašių ir vienu eržilu 1486 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis padovanojo Smolensko kunigaikščio Vasilijaus Hbašinos anūkui Dymitrui Ivanovičiui Hlušonokui. Būtent nuo šio momento Kaišiadorių krašte prasideda pagal Uogintų vietovardį gavusios Oginskių vardą giminės istorija.
Laikui bėgant, Oginskiai įsigijo dvarų dabartinėje Kaišiadorių rajono teritorijoje (Kruonyje, Strėvininkuose) bei kitose Lietuvos vietose. Manoma, kad Uogintus Oginskiai valdė iki XIX a. vidurio. Sergejus Verameičikas rašo, kad paskutinysis iš Oginskių čia šeimininkavo Antanas Kažinkas (Kačinskas?).1889 m. Kauno gubernijos žemvaldžių sąraše minimi Uogintų dvaro savininkai Aloyzas, Jonas ir Stanislovas Kačinskiai valdė 156 dešimtines dirbamos žemės, 20 dešimtinių nedirbamos žemės ir 24 dešimtines miško.
Netoli Uogintų buvusioje Ugoniškių pradinėje mokykloje 1923 m. mokytojavęs Lietuvos Steigiamojo Seimo narys Stasys Tijūnaitis apie dvarą rašė: „Tai aplūžęs, apdribęs dvarelis su 118,4 hektarų žemės: vieną dalį valdo Antanas Kačinskas, kitą dalį – našlė Stanislava Kačinskaitė-Labutienė. Kadaise, prieš šimtą metų, Uogintams priklausė 200 hektarų žemės, kurią buvo pirkęs iš Petriškių dvarininko Jancunskio Kačinskų prosenelis Stanislovas Kačinskas. St. Kačinskas paliko penkis sūnus: Adomą, Boleslovą, Napaleoną, Joną ir Stanislovą. Tie paliko vaikus: Adomas – Juozą, Boleslovas dukterį Stanislavą, ištekėjusią už gyd. Labučio, Napaleonas buvo kunigas, klebonavo Vilniuje prie Aušros vartų bažnyčios, mirė Svyruonyse.”
Per Antrąjį pasaulinį karą dvarą pasiglemžė liepsnos, išliko tik nedidelė liepų alėja.
Iki šių dienų dvaras nėra išlikęs, jo tiksli vieta neaiški. Tad 2025 metų lapkričio 8 d., siekiant lokalizuoti Uogintų dvarvietę, Kaišiadorių rajono savivaldybė drauge su MB Humanitarinių ir socialinių tyrimų centru vykdė archeologinius tyrimus, kuriems vadovavo archeologas Pavel Vutkin.
Uogintų kaimo teritorijos dirbamuose laukuose jau kuris laikas aptinkama radinių. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad kasmet čia su metalo detektoriais lankosi ir pavieniai asmenys, ir asmenų grupės iš įvairių institucijų (Savivaldybės, KPD ir kt.). 2014 m. spalio mėn. Uogintų k. teritorijoje aptinkamų radinių klausimas buvo nagrinėtas Kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo komisijoje. Posėdžio metu buvo pristatyta virš 100 vnt. radinių, tarp kurių ir herbinių Oginskių giminės koklių fragmentai. Už rastus ir Kaišiadorių muziejui perduotus fragmentus bei pasakojimus apie radinius esame dėkingi vietos gyventojams Marytei Kalvinskienei ir Artūrui Juršiui.
Plyname lauke, kur stūkso ąžuolas ir šlama liepų alėja, tyrinėjome galimą Uogintų dvarvietės lokaciją. Šią vietovę – Uogintus (Oginty), arba tiksliau Uogintų dvarą, su 15 žmonių, 6 uolektimis gelumbės, 12 kapų grašių ir vienu eržilu 1486 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis padovanojo Smolensko kunigaikščio Vasilijaus Hbašinos anūkui Dymitrui Ivanovičiui Hlušonokui. Būtent nuo šio momento Kaišiadorių krašte prasideda pagal Uogintų vietovardį gavusios Oginskių vardą giminės istorija.
Laikui bėgant, Oginskiai įsigijo dvarų dabartinėje Kaišiadorių rajono teritorijoje (Kruonyje, Strėvininkuose) bei kitose Lietuvos vietose. Manoma, kad Uogintus Oginskiai valdė iki XIX a. vidurio. Sergejus Verameičikas rašo, kad paskutinysis iš Oginskių čia šeimininkavo Antanas Kažinkas (Kačinskas?).[1]1889 m. Kauno gubernijos žemvaldžių sąraše minimi Uogintų dvaro savininkai Aloyzas, Jonas ir Stanislovas Kačinskiai valdė 156 dešimtines dirbamos žemės, 20 dešimtinių nedirbamos žemės ir 24 dešimtines miško.
Netoli Uogintų buvusioje Ugoniškių pradinėje mokykloje 1923 m. mokytojavęs Lietuvos Steigiamojo Seimo narys Stasys Tijūnaitis apie dvarą rašė: „Tai aplūžęs, apdribęs dvarelis su 118,4 hektarų žemės: vieną dalį valdo Antanas Kačinskas, kitą dalį – našlė Stanislava Kačinskaitė-Labutienė. Kadaise, prieš šimtą metų, Uogintams priklausė 200 hektarų žemės, kurią buvo pirkęs iš Petriškių dvarininko Jancunskio Kačinskų prosenelis Stanislovas Kačinskas. St. Kačinskas paliko penkis sūnus: Adomą, Boleslovą, Napaleoną, Joną ir Stanislovą. Tie paliko vaikus: Adomas – Juozą, Boleslovas dukterį Stanislavą, ištekėjusią už gyd. Labučio, Napaleonas buvo kunigas, klebonavo Vilniuje prie Aušros vartų bažnyčios, mirė Svyruonyse.”[2]
Per Antrąjį pasaulinį karą dvarą pasiglemžė liepsnos, išliko tik nedidelė liepų alėja.[3]
Iki šių dienų dvaras nėra išlikęs, jo tiksli vieta neaiški. Tad 2025 metų lapkričio 8 d., siekiant lokalizuoti Uogintų dvarvietę, Kaišiadorių rajono savivaldybė drauge su MB Humanitarinių ir socialinių tyrimų centru vykdė archeologinius tyrimus, kuriems vadovavo archeologas Pavel Vutkin.
Uogintų kaimo teritorijos dirbamuose laukuose jau kuris laikas aptinkama radinių. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad kasmet čia su metalo detektoriais lankosi ir pavieniai asmenys, ir asmenų grupės iš įvairių institucijų (Savivaldybės, KPD ir kt.). 2014 m. spalio mėn. Uogintų k. teritorijoje aptinkamų radinių klausimas buvo nagrinėtas Kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo komisijoje. Posėdžio metu buvo pristatyta virš 100 vnt. radinių, tarp kurių ir herbinių Oginskių giminės koklių fragmentai. Už rastus ir Kaišiadorių muziejui perduotus fragmentus bei pasakojimus apie radinius esame dėkingi vietos gyventojams Marytei Kalvinskienei ir Artūrui Juršiui.
Kaišiadorių rajono savivaldybės iniciatyva atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrimai ir archeologiniai žvalgymai spėjamos dvarvietės vietoje. Jų tikslas buvo patikrinti, ar teritorijoje, kurioje aptinkama radinių, yra išlikęs archeologinis sluoksnis ar kokios nors dvarvietės struktūros. Tyrimų metu pagal planą ištyrėme per 40 šurfų ir aptikome ne tik gausią XVI–XVIII a. radinių kolekciją, bet ir XVI–XVII a. (?) datuojamo pastato liekanas – grindų ir išorinės sienos pamato struktūrą.
Galbūt įminėme Uogintų žemėje glūdinčią paslaptį, kurią saugo šimtametis ąžuolas. Viliamės, jog, laikui bėgant, galėsime jų atskleisti ir dar daugiau.
iniciatyva atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrimai ir archeologiniai žvalgymai spėjamos dvarvietės vietoje. Jų tikslas buvo patikrinti, ar teritorijoje, kurioje aptinkama radinių, yra išlikęs archeologinis sluoksnis ar kokios nors dvarvietės struktūros. Tyrimų metu pagal planą ištyrėme per 40 šurfų ir aptikome ne tik gausią XVI–XVIII a. radinių kolekciją, bet ir XVI–XVII a. (?) datuojamo pastato liekanas – grindų ir išorinės sienos pamato struktūrą.
Galbūt įminėme Uogintų žemėje glūdinčią paslaptį, kurią saugo šimtametis ąžuolas. Viliamės, jog, laikui bėgant, galėsime jų atskleisti ir dar daugiau.
