Veiklos pradžioje buvo visko: ir puodai svilo, ir dūmai rūko, ir vyrai iš namų varė. Bet kelerius metus vykusius eksperimentus vainikavo sėkmė. Nociūnų „Muilinyčia“ verda muilą „Gintaras“, kuris kaip suvenyras reprezentuoja Kėdainių kraštą. Apie Nociūnų bendruomenės veiklą pasakoja pirmininkė Vaida Stanevičienė.
Rita Šemelytė, „šeimininkės“ korespondentė
Populiarus suvenyras
Dvejus metus Nociūnų bendruomenės moterys eksperimentavo, ieškojo informacijos internete, klausinėjo žmonių, kaip gaminamas muilas. „Kai muilą pagaminome su kava, pirmuosius gabalėlius pelės sugraužė, bet tai tik rodo, kad muilas natūralus“, – šypsosi bendruomenės pirmininkė.
Iš pradžių „Muilinyčia“ gamino visų rūšių muilą – spalvotą, su sintetiniais dažais. Vėliau moterys suprato: kad išsiskirtum rinkoje, reikia sukurti savo receptą. „Norėjome pagaminti muilą kuo natūralesnį, skaistesnį, be dažiklių. Mūsų muilas turėjo būti unikalus, kitoks nei kitų gamintojų“, – sako V. Stanevičienė. Po ilgų eksperimentų buvo išgautas slaptas receptas, apie kurį „Muilinyčios“ moterys kalba tik puse lūpų – tai suvenyrinis muilas „Gintaras“.
V. Stanevičienė šypsosi, kad iš tiesų didelių paslapčių nėra, pagrindiniai komponentai labai paprasti: muilo bazė, eterinis aliejus ir aliejus. Tam tikra technika išgaunami oro burbuliukai viduje. Nelygu sezonas, kas tuo metu žydi, muilo priedai vis kitokie. Pridedama ramunėlių, šlamučių žiedų, pušų pumpurų, kankorėžių, kavos ir kitų žolelių.
„Muilą pardavinėjame mugėse, užsidirbame bendruomenės renginiams, edukacinių veiklų priemonėms – mums nereikia prašinėti pinigų“, – teigia bendruomenės pirmininkė. Muilas tinka ne tik higienai, bet ir perkamas kaip suvenyras, nes labai gražus, panašus į gintarą.
Muilini žaidimai
Nociūnų „Muilinyčioje“ vedamos ekskursijos ir edukacinės veiklos traukia tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. Nociūnus aplanko ir užsieniečiai. Teatralizuotoje ekskursijoje varna vaikams pasakoja, iš kur atsirado muilas, vaišina sveikuoliškais sausainiais su sezamų sėklomis, saulėgrąžomis, linų sėmenimis, aguonomis. Tai ne šiaip sau vaišės, o edukacinio užsiėmimo vizualizacija: kas tinka skrandžiui, tinka ir muilui. Paragavę sausainio, vaikai greičiau įsidėmi, kad iš tų sėklyčių spaudžiamas aliejus, naudojamas muilui gaminti.
Vaikai vaišinami šilkine koše ir žaidžia įvairius muilinus žaidimus. Šie žaidimai labai linksmi, patinka suaugusiesiems. Pavyzdžiui, su mentele reikia išgriebti muilo gabalėlius iš dubens su vandeniu, pereiti lentą ir sudėti į kitą dubenį. Laimi ta komanda, kuri greičiau perneša visus muilo gabalėlius. Arba reikia plakti vandenį su muilu tol, kol putos išdribs ant grindų. Vaikai žaidžia ir vandens burbulų smiginį – į lentą su vinimis mėto balionėlius su vandeniu.
Pasitinka su daina
Nociūnuose į muilo gamybą įsitraukė dešimt moterų. Jų amžius skirtingas, skirtinga ir profesinė patirtis. Mugėje prekiaujanti moteris anksčiau dirbo parduotuvės vedėja, kita uždarbiavo pas ūkininkus. Muilą verda ir vaikų namų direktorės pavaduotoja. Veiklai vadovaujanti V. Stanevičienė – kirpėja, Kėdainiuose turi savo grožio saloną. Kita bendruomenės narė jau metus negyvena Nociūnuose, persikėlė į Kėdainius, dirba statybinių prekių parduotuvėje, bet vis tiek atvažiuoja ir prisideda prie bendros veiklos.
Visos dirba kaip darnus kolektyvas: vienos verda muilą ir pakuoja, kitos pardavinėja mugėje, trečios veda edukacinius užsiėmimus, kepa sausainius.
Į edukacines programas įtrauktos ir dvi aštuoniolikmetės merginos bei septynerių berniukas. Vadovaujami Nociūnų kultūros centro vadovės Daivos Makutienės, taip pat „Muilinyčios“ narės, jie parengė pasveikinimo programą, ekskursijas pasitinka su daina.
Dirba be atlygio
„Muilinyčia“ įrengta buvusioje katilinėje be langų. Dabar čia bendruomenės centras, nors plotas nedidelis – 50 kvadratinių metrų salytė ir maža virtuvėlė. Nors joje yra ir šaldytuvas, ir viryklė, muilas vandens vonelėje tirpinamas salėje, virtuvėje neužtenka vietos. Moterys dirba ir savo namuose.
„Žoleles renkame pačios, džioviname ir panaudojame tik per edukacijas, o muilą gaminame su pirktomis iš vaistinės, kad nepažeistume higienos reikalavimų“, – pasakoja bendruomenės pirmininkė.
Moterys atlyginimo negauna, bet jaučia didelį moralinį pasitenkinimą. „Kartais ir nusibosta, ir pavargsti, bet nuvažiuoji į mugę, kas nors pagiria, ko nors paklausia, ir vėl darbai užsisuka iš naujo“, – šypsosi V. Stanevičienė.
Puiki vestuvių dovana
Nociūnų bendruomenės vizija – sukurti socialinį verslą, vieną žmogų įdarbinti, kad jis gautų atlyginimą. „Tik turi dirbti visa komanda, vienas žmogus nieko nespėtų“, – tvirtina pirmininkė.
Nociūnų muilą, dailiai supakuotą į dėžutes, užsisako Kėdainių savivaldybė, dovanoja kaip suvenyrus užsienio delegacijoms. „Juk tai rankų darbas“, – pasididžiuodama sako V. Stanevičienė.
Nociūniškės vienu metu gauna užsakymų pagaminti 40–50 muilo gabalėlių. Jeigu užgriūna ir ekskursijos, sunku viską suspėti, todėl kviečiamos visos narės. „Visoms susirinkti kartais sudėtinga, reikia derintis, viena kitą pavaduoti. Aš galiu dirbti visus darbus, bet kitos moterys atlieka vieną kurią nors funkciją“, – pasakoja V. Stanevičienė.
Pernai specialus muilo užsakymas pasiekė Indiją. Viena mergina iš Kėdainių ištekėjo už indo, muilas buvo dovana jaunikio draugams. Užsakovai pageidavo, kad muilas būtų juodas, skirtas vyrams, bet skaidrus. „Teko ilgokai pasukti galvą, kaip jį pagaminti. Natūraliais prieskoniais garsėjanti Indija savaime įpareigojo atsisakyti sintetinių priedų. Muilą pagaminome su kava, jis pastovėjęs mėnesį ar ilgiau tampa juodas, nors ir skaidrus“, – gamybos paslaptimis dalijasi nociūniškė.
Kelionė po pasaulį
V. Stanevičienė prisimena kuriozą: viena moteris atvežė parodyti gražų muilo gabalėlį – jį padovanojo dukra, gyvenanti Anglijoje. Pasirodo, kad tai Nociūnuose pagamintas muilas!
Nociūnų muilas jau iškeliavo į Ameriką, Turkiją, Ispaniją, Italiją, Portugaliją, Lenkiją, Vokietiją. Iš šių šalių buvo atvykusios ekskursijos ir įsigijo muilo suvenyrų.
Užsieniečiai atsiveža savo vertėjus, bet nociūniškės moka ir pačios vesti ekskursijas anglų kalba. V. Stanevičienę angliškai kalbėti išprovokavo dvi grupės suaugusiųjų ir vaikų iš Turkijos. Yra ir daugiau mokančių užsienio kalbą – net keli bendruomenės nariai dirbo užsienyje ir išmoko anglų kalbą.
V. Stanevičienė džiaugiasi, kad žmonės sugrįžo iš emigracijos ir gyvena, dirba tėvų žemėje. „Vyresnio amžiaus žmonių jau neperauklėsime, bet patiems mažiausiems galime suformuoti naujas vertybes. Edukacinės veiklos stiprina ryšį tarp vyresnės ir jaunesnės kartos. Jei pakviečiame padėti kieme žaidžiančius vaikus, jie niekada neatsisako“, – pasidžiaugia bendruomenės pirmininkė Vaida Stanevičienė.
Vaidos Stanevičienės nuotraukos
