Kai tik Lietuvoje įvyksta kokia nors problema, iš valstybės lyderių išgirstame stebuklingą frazę – „kursime darbo grupę“. Šias „darbo grupes“ reikėtų vadinti tiksliau – „darbo imitavimo grupėmis“, nes būtent imitavimas jose ir vyksta. Dažniausiai viskas ir pasibaigia tos darbo grupės sukūrimu, o kai ji pateikia tam tikras rekomendacijas (jei spėja), jos jau niekam nebūna įdomios. Taip, kaip, pavyzdžiui, vis dar sprendžiamos šildymo kainų, prekybos centrų antkainių problemos, dabar tokiu pačiu būdu sprendžiamos ir alkoholio kontrolės problemos.
Problemos nuolat kartojasi, o valdžioje esantys apsimetinėja, kad jas ketina spręsti. Ar jie nežino, kad kiekvienais metais iš Lietuvos emigruoja po Marijampolės dydžio miestą? Ar nežino, kad Lietuvoje žmonių psichinė sveikata yra ant „sprogimo ribos“? Ar nežino, kad kiekvienais metais nusižudo apie 1000 žmonių? Ar nežino, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos Lietuvoje tiesiog nėra? Visa tai žino ir supranta eilinis Lietuvos žmogus, tačiau valdžiai tai kas kartą būna naujiena ir pretekstas kurti „darbo grupes“. Sunku net pasakyti, kiek valstybei kainuoja šių darbo grupių veikla, nes tokia informacija nėra pasiekiama, bet dar blogiau, kad taip nusimetama atsakomybė dėl problemų sprendimo.
Lietuvoje yra sukurta šimtai, o gal net tūkstančiai kiekvienos problemos sprendimo būdų. Šiais būdais mielai naudojasi įmonės, spręsdamos savo vidines problemas. O kas trukdo mūsų socialdemokratams, darbiečiams ir tvarkiečiams imtis veiksmų ir spręsti problemas? Vietoj to geriau sėdėti ir nieko nedaryti ir tikėtis, kad jos išsispręs savaime. Deja, mielieji, taip nebūna – dar A. Einšteinas sakė, kad darymas tų pačių veiksmų tikintis skirtingo rezultato yra beprotybė. Todėl, remiantis šiuo apibrėžimu, mūsų valdantieji yra bepročiai. Panagrinėkime, pavyzdžiui, priklausomybės nuo alkoholio problemos sprendimą. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės pradžios valdžios žmonės stengėsi liberalizuoti alkoholio kontrolę, vadovavosi alkoholio pramonės siūlomomis priemonėmis. Ar pavyko išspręsti šią problemą? Ar dingo šešėlis? Tikriausiai net pats drąsiausias alkoholio pramonės atstovas nepasakys, kad pavyko.
Taip, tai buvo klaida, kuri kainavo daug gyvybių, sugriovė daugelio žmonių gyvenimą, tačiau nereikia ieškoti kaltų, o pasimokyti iš šios klaidos ir daryti tuos veiksmus, kuriuos siūlo nepriklausomi šios srities ekspertai. Dabartinę situaciją pavadinčiau lipimu ant to paties grėblio antrą kartą. Keista, kai Sveikatos apsaugos ministrė abejoja statistika ir skleidžia tą pačią žinutę kaip ir alkoholio pramonė. Koks skirtumas, ar mes pirmi, ar treti pagal alkoholio suvartojimą, net jeigu būtume žemiau, tikriausiai visi suprantame, kad problema egzistuoja, o bandymas nukreipti dėmesį nuo jos, tikrai neprisideda prie problemos sprendimo. Pasauliui seniai žinomos priemonės, kuriomis būtų galima sumažinti alkoholio vartojimą t.y. visiškas alkoholio reklamos draudimas, prieinamumo mažinimas, kainos didininimas (labiau nei infliacija). Pirmiausiai reikia padaryti, tai kas visam pasauliui aišku, o ne bandyti išrasti dviratį iš naujo. Sprendimui reikalingi drąsūs sprendimai, tačiau ši Vyriausybė neturi jiems „kiaušinių“, todėl ir atidėlioja ir imituoja darbą ir tikisi, kad visi pamirš.
Gal alkoholizmo temą žmonės ir pamirš, tačiau tikrai nepamirš to, kad nedarbo lygis vis dar apie 9 % (labai keistai atrodo, kai Darbo biržos ataskaitoje tos teritorijos, kurios turi mažesnį nedarbo lygį nei 9 % atvaizduojamos balta spalva lyg ten nebūtų problemų), šios problemos apskritai nesprendžiamos, o žmonės Lietuvoje „balsuoja kojomis“ emigruodami ir pasiunčia valdžią toli, toli… O valdžia ir toliau imituoja darbą, kalba apie mistinius pasiekimus tarptautiniuose reitinguose. Kaip visada pamiršdami savo pažadus, kad po euro įvedimo gyvensime kaip rojuje. Gaila, gavosi priešingai, žmonės nejaučia nei kažkokio tai pagerėjimo, nei pablogėjimo. Gal tik biurokratai, kurie skraido į ES turi mažiau problemų su valiutos keitimu.
O kur valdantieji turi politinės valios ir ryžto? Ogi, švęsti tai jie kupini noro, vėl pasigirdo siūlymai padaryti dar vieną laisvą dieną – Vėlines. Sutinku, imituoti darbą iš tiesų sunku, todėl socialdemokratams reikia ir pailsėti. Tačiau tuo poilsiu naudotis gali ne visi, o tik išrinktieji (prekybos centro darbuotoja, tikriausiai, negaus laisvos dienos). Švęsti valdžiai, kai tiek daug neužbaigtų darbų – tiek socialinis modelis, tiek priklausomybės nuo alkoholio problemos, tiek nedarbo lygio didėjimas, tiek nepažabota emigracija, yra tiesiog nepagarbos rodymas Lietuvos žmonėms. Kai nesugebi veikti, belieka tuščias kalbėjimas ir populistiniai siūlymai.
Arminas Mockevičius
