Kai prieš kelerius metus pirmąkart apsilankiau Bajorų lėlių muziejuje, nustebau, kad šiame miestelyje visai šalia Rokiškio tvyro tikra teatro dvasia. Neklydau, tik vis daugiau išgirstant apie aktyvius Bajorų gyventojus ėmė nuostaba: ir ko tik jie nedaro! Ir vaidina, ir kuria rankdarbius, rengia įsimintinas šventes, festivalius, daug keliauja ir netgi turi savą kulinarinį šou…
Inga Motuzienė, „šeimininkės“ korespondentė
„Jurginžiedis“ viliojo tortais
Praėjusį savaitgalį Bajoruose kvepėjo tortai. Tik ne šokoladu, vanile ar kitais pagardais – rudeniškais žolynais ir gėlėmis. Tokia šiųmetė jau aštuntąjį kartą vykusios grožio ir muzikos šventės „Jurginžiedis“ tema – gėlių tortai. Juos šventei kūrė bendruomenės, organizacijos, bendraminčiai ar tiesiog grožiui neabejingi žmonės.
Lauke damos galėjo pasimatuoti Bajorų kultūros namų administratorės, seniūnaitės Dalios Ziemelienės kurtą floristinę suknelę. Gėlės, floristika – viena iš Dalios aistrų, negali nesigrožėti jos išpuoselėta kultūros ir bendruomenės namų aplinka. Vešinčios gėlės, augalai puošia įspūdingą žaidimų aikštelę. „Vaikams yra kur pažaisti, mamoms – kur akis paganyti, juk gėlės visada pamalonina širdį, net ir gerumo suteikia“ – šypsosi seniūnaitė.
„Tai buvo mūsų svajonė – sukurti erdvę jaunoms šeimoms su vaikais. Tokios aikštelės ir Rokiškis neturi, tad sulaukiame ne tik vietinių, bet ir rokiškėnų šeimų, pailsėti aikštelėje sustoja ir į lėlių muziejų užsukusieji“, – pasakoja Bajorų bendruomenės pirmininkė Inga Belovienė.
Išjudinti žmones
„Mūsų bendruomenė dar jauna, susikūrėme tik prieš dešimt metų. Tai formalumas, nes aktyvus bendraminčių branduolys susibūręs jau kelis dešimtmečius. Visada turėjome labai stiprias kultūros darbuotojas: Dalią Ziemelienę, režisierę Nijolę Čirūnienę, Nadieždą Ivanovą“, – paaiškina I. Belovienė. „Kultūros mums niekada netrūko“, – pritaria bendruomenės tarybos narė Nemira Statulevičienė.
Kūrybingumu ir originalumu stebinančių bajoriškių stiprybė, kad nesiskirsto pareigomis ar veiklomis: išvien dirba ir bendruomenė, ir kultūros namai, ir biblioteka, prisideda idėjų nestokojantys gyventojai. Visų bendras tikslas – suburti, išjudinti žmones, padaryti gyvenimą įdomesnį.
„Prieš penkerius metus sugalvojome suburti „Auksarankių“ klubą, kad viena kitą rankdarbių pamokytume, ypač kad pagyvenusias moteris įtrauktume. Mums veiklos netrūksta, o ką vyresniems veikti ilgais žiemos vakarais? Turime tautodailininkę Stefaniją Čypienę, kitų nagingų močiučių, tad jas pakvietėme, kad pamokytų mus kojines, riešines su karoliukais megzti. Paskui jau kuri ką išmokusi, kokią idėją kur nors pamačiusi ėmėsi kitas mokyti“, – pasakoja bendruomenės pirmininkė.
Nepamiršo auksarankės moterys ir vyrų. Jie su tautodailininku Danu Stočkumi inkilus gamino, šaukštus skaptavo. Dabar įsigijo stalo tenisą: kol moterys grožybes kuria, vyrai gali žaisti.
Bajoriškiai mėgsta keliauti. Iš pradžių traukdavo pasidairyti į kitus rajonus autobusu, paskui šovė mintis rengti dviračių žygius. Pirma po savo rajoną pakeliavo, tada išsiruošė į ilgesnį, dviejų dienų, žygį iki Zarasų. Šiemet mynė aplink Rubikių ežerą Anykščių rajone. „Tikrai verta čia su šeima atvažiuoti, labai lengva trasa, paplūdimiai sutvarkyti, yra kur vaikams pasisupti, galima skulptūrų parkelį apžiūrėti“, – įvertina žygį D. Ziemelienė. Rugsėjo pradžioje didžiausi dviračių entuziastai aplankė Garšvinę.
Kas antrus metus bendruomenė rengia sporto šventę „Šermukšniukas“, vyksta autokrosas. „Nors visi labiausiai laukia „Šermukšninės“, – kone choru nusprendžia Bajorų moterys. Per šią šventę bajoriškai yra pasiekę Lietuvos rekordą – suvėrę ilgiausius šermukšnių karolius. Anksčiau kasmet ir šermukšnių vyną specialiai šiai šventei gamindavę.
Naujausia pramoga, į kurią kviečia aktyvūs bajoriškiai, – petankės treniruotės. Per spalio 29 d. vyksiančią „Moliūgynės“ šventę bus išrinkta geriausia petankės komanda. Į varžybas žada atvažiuoti ne tik Rokiškio, bet ir kitų rajonų komandos, tad Bajorų entuziastai rimtai treniruojasi.
Spalvingas festivalis
Aukščiausią mėgėjų meno kolektyvų įvertinimą – „Aukso paukštę“ 2002-aisiais gavęs lėlių teatras ČIZ (pavadinimas nesusijęs su jokiais sūriais ir šypsenomis – tai aktorių pirmųjų pavardžių raidžių trumpinys) daug keliauja, dalyvauja įvairiausiose šventėse, rodo spektaklius darželiuose, bibliotekose, moko vaikus pasigaminti lėles iš įvairiausių buteliukų.
Lėlių teatras – ne vienintelis Bajoruose. Čia susibūrę ir vaikų, ir suaugusiųjų teatrai. Režisierės Nijolės Čirūnienės vadovaujamas suaugusiųjų mėgėjų teatras „Šnekutis“ – stipriausias ir veikliausias rajone, daug gastroliuoja po Lietuvą.
Teatrui neabejinga bendruomenė kas antrus metus rengia festivalį „Jonvabalis“. Sukviečia savo kolegas iš aplinkinių rajonų ir sukuria gražią teatro šventę. Kaskart teminę. Šiemet festivalio rengėjai virto indėnais, bent plunksna ar kitu indėnišku atributu pasipuošti kvietė ir festivalio žiūrovus. Moterys šypsosi: kai kas net gyvų vištų pešti ėjo.
„Jonvabalio“ spektakliai rodomi netradicinėse erdvėse: sodybose, žmonių namų kiemuose, prie pieninės. Ne tik Bajoruose. „Saviškius ir taip labai renginiais lepiname, tad važiuojame ir į mažesnius kaimus. Taip turi galimybę išvysti spektaklį tie, kas negali kitur atvažiuoti, o atvažiavusieji pamato kitas erdves, – paaiškina D. Ziemelienė. – Štai prie pieninės surengėm spektaklį, sunešėm suolus: gal žmogui, kuris nėra gyvenime atėjęs į spektaklį, bus lengviau su lazdele atpėdinti.“
„Zanavykai Danutės Švelnienės kieme vaidino, pritiesėme kilimėlių, kaimynai kėdutes susinešė, po spektaklio už kėdučių – namo, į kitą spektaklį už kelių namų nebėjo. Juk čia įspūdžiai savame kieme, pasidžiaugė, kad gražu buvo“, – pasakoja Nemira Statulevičienė.
Patys sau žvaigždės
Nors kulinarinio bajoriškių žaidimo „Geras skonis“ nefilmavo jokia televizija, projektas išties vertas kameros.
„Viskas prasidėjo prieš trejus metus, po laidos „Skonis“: pamatėm, pagalvojom: o ką, mes nemokam? Ir sužaidėme pirmąjį turą. Šiemet surengėme antrąjį“, – pasakoja Dalia.
Septynios šeimos, išsitraukusios burtus, kokios šalies patiekalais vaišins, sukūrė tiesiog visą kulinarinį serialą! Ir mėgėjiškumu jame nedvelkia: patiekalai – it restorane. Kiekviena šeima ieškojo konsultanto šefo, kuris papasakotų apie jai tekusios šalies virtuvę. Dalia Ziemelienė su pussesere Genute Medelskiene važiavo net 200 kilometrų į Vilnių, kad indų restorane paragautų, kaip atrodo tas tikrasis indiškas maistas. Šeimos ne tik plušo, eksperimentavo, kad išgautų tobulus skonius, bet ir sugebėjo sukurti svetimos šalies atmosferą, nustebinti apranga ir pramogomis.
Nemira ir Vytautas Statulevičiai pakvietė į italų mafijos šeimyninius pietus su žaidimais ir užduotimis. Inga ir Augis Belovai surengė ukrainietiškus pietus pas kazokų atamaną. Nijolė Čirūnienė su dukra Anele mielai visus priėmė pailsėti Turkijoje, viešbutyje „Pas Anne“. Indiški pietūs pas Dalią Ziemelienę ir Genutę Medelskienę žavėjo spalvomis, moterys pasipuošė chna tatuiruotėmis. O atvykę pas Vidą ir Kęstutį Bajorūnus „Gero skonio-2“ dalyviai pateko į prabangius japonų imperatoriaus namus, kur serviruotas stalas ir patiekalų grožis vertė aikčioti. Graikiški pietūs Nadieždos ir Sergejaus Ivanovų namuose virto tikromis olimpinėmis graikų dievų žaidynėmis. Galiausiai Ingridos ir Giedriaus Kujelių sodyboje vokiškų pietų paragauti susirinko brolių Grimų pasakų veikėjais virtę žaidimo dalyviai.
Kasmet tokio lygio šou surengti sudėtinga, bet po dvejų trejų metų bajoriškiai žada – pratęsimas bus!
Damos susitinka antradienį antrą
Dar Bajoruose gyvena paslaptingos vidurdienio damos. Tos, kurios moka švęsti gyvenimą kultūringai, kūrybingai ir išradingai.
„Vidurdienio damos“ – neoficialus klubas. Jo pradžia – įvairios teminės šventės Taip susibūrė kūrybingos sielos, – pristato Dalia. – Dabar netgi turime stojamąjį mokestį, kurį išleidžiame darbeliams, kelionėms, nuotraukoms.“
Kodėl „Vidurdienio“? Nes renkasi antrą valandą dienos antradieniais. Iš pradžių damų simbolis buvo karoliai. Be jų atėjusios baudą susimokėdavo.
„Dabar damos jau turi vardinius ženkliukus, savo gėlių horoskopą, kiekvienai pirmininkė Inga Čereškienė padarė po asmeninę gėlytę“, – pasakoja bibliotekininkė Virginija Krasauskienė.
Kas mėnesį po susitikimo metraštininkė Nijolė Čirūnienė išleidžia po lapelį, kas nuveikta. O damų veiklos pačios įvairiausios: surengė servetėlių lankstymo dieną, augino ir fotografavo oliziukus, piešė beždžionėms uodegas, šėliojo sutarusios spalvinius aprangos kodus, piešė ant puodelių, skaito poeziją, kartu leidžiasi į keliones, smagiai pasiruošia artėjančioms didžiosioms metų šventėms kokį darbelį ir prisideda prie kultūrinių renginių.
„Išties branduolys mūsų visur sukasi tas pats, bet vis kitose veiklose prisijungia dar kitų žmonių. Kas negali dalyvauti bendruomenės ar vakarinėje „Auksarankių“ veikloje, prisideda prie damų ar atvirkščiai“, – paaiškina D. Ziemelienė.
Čia atgyja lėlės
Dalios Ziemelienės muziejus „Lėlių namai“ sužavi ne tik vaikus. Kiekvienas širdyje tikriausiai bent slapčiausioj kertelėj nešiojamės dalelę vaikystės. Muziejuje šeimininkaujanti garsioji lėlių teatro trijulė ČIZ – Nijolė Čirūnienė, Nadiežda Ivanova ir Dalia Ziemelienė, tikrai geba prisiliesti ir prie suaugusiųjų širdžių.
Dalios kolekcijoje – arti tūkstančio lėlių. Patogiai namelyje įsitaisiusios porcelianinės, kitame – iš viso pasaulio atkeliavusiosios, trečiame įsikūrusios lėlytės žavi savo charakteringumu, o klounų kolekcija tokia gausi, kad net vienoje pastogėje netelpa, žavi raganaitės, vilioja skudurinukės.
Abejingų nepalieka teatro lėlių kambarys – čia atgyja pasakos, o jų personažai, sukurti pačių ČIZ aktorių, verčia aikčioti: kiek išmonės ir kūrybingumo! Čia prabyla kėdės, skėčiai ir stikliniai buteliukai. O svarbiausia, kad visas lėles galima paliesti, vaikai kai kuriais personažais gali netgi apsirengti.
Iš anksto suderinus, galima išvysti ČIZ lėlių teatro spektakliuką ir patiems pasigaminti lėlytę prisiminimui.
Ingridos Kujelės ir Bajorų bendruomenės nuotraukos
