LIŪDNI, PAMIRŠTI, LIGOTI, NEREIKALINGI – TAIP JAUČIASI MAŽDAUG PENKTADALIS LIETUVOS GYVENTOJŲ: JAUNYSTĖS, KŪNO GROŽIO KULTAS GARBAUS AMŽIAUS, PAGYVENUSIUS ŽMONES NUSTŪMĖ Į UŽRIBĮ, JIE NIEKAM NEĮDOMŪS. TOKĮ VISUOMENĖS POŽIŪRĮ NUSPRENDĖ PAKEISTI JONAVOS GLOBOS NAMŲ DIREKTORĖ DALIA ASTRAUSKIENĖ.
ILGAI BRANDINTA IDĖJA
„Garbaus amžiaus žmonių grožis – įgyta patirtis, išmintis, suvokimas ir dar daugelis dalykų, kurie atsispindi jų akyse, elgesyje“, – mano D. Astrauskienė. Jos iniciatyva praėjusių metų rudenį pristatyta neįprasta fotografijų paroda „Senjorų retro. Misija (ne)įmanoma“.
Jonavos globos namams jau dvidešimtus metus vadovaujanti Dalia visą laiką nepaleido iš rankų fotoaparato – fotografavo šių namų gyventojus, tiesa, labai mėgėjiškai. Mintis papuošti įstaigą meniškais jų portretais direktorei kilo prieš penkerius metus, o galimybė ją įgyvendinti atsirado pernai, kai pavasarį įstaigoje pradėjo dirbti Laura Paulauskienė – jos didžiausia aistra buvo fotografija.
„Mano pasiūlymas Laurai pasirodė tikras iššūkis, bet mielai jį priėmė. Prie mūsų komandos prisijungė dar kelios įstaigos darbuotojos: Jolanta Kliknienė, Giedrė Spūdytė, Aušra Dirmienė. Nuotraukomis ketinome papuošti įstaigą ir taip pagerbti senus žmones, įamžinti savo globotinių atminimą, suteikti jiems malonumą. Niekas nesitikėjo, kad viskas virs tokiu projektu su drobėmis, parodomis, aptarimais! Žadame jį tęsti, tiesa, kiek palaukę: norime pagerbti Laurą – jauna moteris paskubėjo išeiti anapilin“, – apgailestauja D. Astrauskienė.
DAUG GERŲ EMOCIJŲ
Pasak direktorės, ilgai sukti galvos dėl parodos pavadinimo „Senjorų retro. Misija (ne)įmanoma“ nereikėjo.
Dauguma globos namų gyventojų sunkiai serga: iš 95 net 42 reikalinga nuolatinė slauga, 60 globotinių nevaikšto, kai kurie visiškai arba iš dalies paralyžiuoti po insulto, infarkto. Septynių nuotraukose įamžintų senjorų jau nėra tarp gyvųjų. Unikalaus sumanymo autorė norėjo bent trumpam pagyvenusius žmones sugrąžinti į tuos laimingus laikus, kada jie buvo jauni, gražūs, pilni jėgų, kada jų gyvenimas virė, buvo pilnas įspūdžių ir įvykių.
„Iš pradžių labai nerimavome, kaip šią idėją priims patys globos namų gyventojai, todėl nusprendėme pradėti nuo drąsiausių, komunikabiliausių. Greitai paaiškėjo, kad įkalbinėti jų beveik ir nereikia – devyniasdešimtmečiams pusdienį ir ilgiau trunkančios fotosesijos buvo varginančios, tačiau dovanojo begalę gerų emocijų, praskaidrino kasdienybę“, – džiaugiasi D. Astrauskienė ir pastebi, kad dalyvauti projekte atsisakė tik du žmonės. 
PATYRIMO NETURĖJO
Tarpukario įvaizdį, nuotaiką, emocijas padėjo sukurti įvairūs aksesuarai, drabužiai, detalės – daugelį jų projekto dalyvės atsinešė iš savo namų, surinko iš pažįstamų, kai kuriuos teko pirkti. Moterys pačios darė makiažus, šukavo, kūrė drabužių ansamblius, rengė ir net kelis kartus perrenginėjo, kol pozavęs žmogus pats sau patiko. Ypač sunku buvo dirbti su nevaikštančiais, paralyžiuotais globotiniais.
„Nė viena iš mūsų tokio patyrimo neturėjome, todėl teko padaryti per šimtą vieno žmogaus nuotraukų. Ilgainiui atsirado „kitas matymas“, darbas ėjosi sklandžiau“, – šypsosi D. Astrauskienė.
Visą pusmetį penkios projekto dalyvės dirbo be poilsio, aukojo savo laisvalaikį, atostogas. Norėdama įgyvendinti sumanymą direktorė apėjo apie 50 įstaigų ir įmonių – visi žavėjosi idėja, neatsisakė paremti. Už gautas lėšas ant plastiko buvo atspaustos portretinės nuotraukos – jos papuošė ne tik pačių globotinių kambarius, bet ir visą įstaigą, apie pusšimtis atspaustų ant drobės portretų tapo parodos eksponatais.
Pasak Dalios, joms pačioms, kaip ir globos namų gyventojams, projektas dovanojo daug malonių išgyvenimų: fotosesijose žmonės buvo itin nuoširdūs, atvirai pasakojo apie savo jaunystę, įsimintinus gyvenimo įvykius, džiugiai pozavo su pačiomis globos namų specialistėmis, o ir dabar kasdien moterys sulaukia daug padėkų iš globotinių artimųjų – jie darosi nuotraukas, užsako didelio formato portretus, vertina juos kaip meniškus.
EGLĖ LEONOVIENĖ, „ŠEIMININKĖS“ KORESPONDENTĖ
L
AUROS PAULAUSKIENĖS NUOTRAUKOS
Reklama: bukimegrazus.lt
