Šiemet minimas visuomenės ir kultūros veikėjos, rašytojos, pedagogės, filantropės bei politikės G. Petkevičaitės-Bitės 155-ųjų gimimo metinių jubiliejus.
Tam, kad atrastume, ar iš naujo pažintume šią iškilią asmenybę kovo 17 d. Parko biblioteka (Parko g. 37) kvietė savo skaitytojus į ryškiausios mūsų kraštietės, savo gyvenimą ir kūrybą sąmoningai paskyrusios tautos švietimui ir lavinimui, tautinei kultūrai, inteligentų ir jaunuomenės ugdymui, vargstančiųjų ir skurstančiųjų globai, minėjimą.
Renginyje dalyvavo garbingi svečiai, vieni atkakliausių Bitės atminimo saugotojų, jos idėjų skleidėjai, atidžiai nagrinėję jos kūrybą, gyvenimą, nuveiktus darbus. Tai: kūrėja bei leidėja Jarutė Vaičekauskienė, aštrialiežuvis rašytojas, kultūros žurnalistas, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūros premijos laureatas Petras Palilionis, bei bibliotekininkė, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukime Lietuvai“ laureatė Albina Saladūnaitė.
J. Vaičekauskienė susitikimo pradžioje rodė skaidres su nuotraukomis iš Bitės gyvenamosios aplinkos, mokytojavimo laikų, pateikė visuomenininkės citatų.
Knygų – G. Petkevičaitė- Bitė „Karo meto dienoraštis“ (tritomis), „Gabrielė – sielos, ne luomo bajorė“ – sudarytoja ir leidėja plačiau pristatė pastarąjį leidinį. Pasak P. Jarutės – tai knyga, norinčiam giliau pažinti istoriją, prisiliesti prie Lietuvos iškilių asmenybių. Siekiant priartinti jaunimą prie šios rašytojos, knyga buvo parengta neįprasta klausimų-atsakymų forma. Tai jos ir moksleivių, mokytojų bei įvairių kitų profesijų žmonių pašnekesys apie Bitės laikmečio vertybes, karą ir jo baisumus, meilę Tėvynei ir pilietiškumą, moterų teises, elgesio kultūrą. Bitė dalijasi savo išmintimi, patyrimais, „atsakydama“ savo kūrinių tekstais. Klausimus šiai knygai pateikė 35-ių Panevėžio miesto ir rajono moksleiviai bei gimnazistai, parašę net 300 laiškų – pasakojo J. Vaičekauskienė.
A. Saladūnaitė prisipažino, kad yra „užkrėsta“ Bitės idėjomis. Bibliotekininkė kalbėjo apie G. Petkevičaitės-Bitės reikšmę mūsų miesto kultūrai ir istorijai. Rodos, tiek daug visko prirašyta apie G. Petkevičaitę, o vis dėlto net ir mūsų dienomis randasi įdomių biografijos faktų, suteikiančių jos portretui naujų spalvų. Albina prisiminė ir susirinkusiems papasakojo linksmą nutikimą, kaip Bitė su drauge J. Juškyte iš Kretingos po sijonais prisikaišioję vežė kontrabandą ir vos nebuvo „neprigautos“. Taip pat išgirdome istoriją, kaip su ja susisiekė Vašingtone gyvenanti beveik šimtametė lietuvė, kurios mama pas Bitę mokėsi vokiečių kalbos. Grįžusi į Panevėžį su dukra ir jos vaikinu apžiūrėti, Bitės namelio Šv. Zitos gatvėje, Puziniškio dvarelį.
P. Palilionis pasidžiaugė, jog pirmieji Panevėžyje, o gal ir Lietuvoje, pradedame Bitės metinių minėjimą. „Nuolatos grįžtu prie jos raštų. Bet kada galiu atsiversti „Karo meto dienoraštį“, visada įdomu skaityti“ – sakė svečias. Be to, man teko garbė gimti jos globojamoj ligoninėj, Bitė buvo ir mano tėvų žemės kaimynė“. Svečias prasitarė, jog vienu metu net mėgino kurti pjesę apie vidinį Bitės gyvenimą, tačiau taip ir neužbaigė. Tačiau, štai vos per mėnesį, gimė kitas kūrinys, skirtas Bitei. Tai naujausia rašytojo knyga, drama – „Metai Tamsčiuko atokaitoj“. Pasak P. Palilionio, ją parašė pagautas kūrybinio impulso, kurį inspiravo netikėtai, griaunant giminių sodybą, rasti unikalūs trisdešimt XX a. 3-4 dešimtmečio gerai išsilaikiusių G. Petkevičaitės-Bitės ir jos globotinio Antano Kasperavičiaus laiškų.
Knygoje atskleidžiami rašytojos ir jos užauginto našlaičio pedagogo, muziejininko, visuomenės veikėjo gyvenimai.
Renginio metu buvo pasakojama ir apie G. Petkevičaitės-Bitės šeimą, labdaringą, visuomeninę ir politinę veiklą, pedagoginį darbą, kūrybą, globotinius…
Indrė Lašinytė
