Neretai girdime skundus, kad Lietuvoje užsieniečiams neturime ko parodyti be „dviejų su puse“ pilies, „pusantro senamiesčio“, „labai toli esančio“ Kryžių kalno ir Kuršių nerijos.Ar iš tiesų yra taip? Bent kiek geriau pažiūrėjus paaiškėja, kad kiekvienas regionas, apskritis, savivaldybė, seniūnija ar miestelis turi savo, neretai unikalią ir labai įdomią istoriją ir paveldus.
Deja, jie dažniausiu atveju yra žinomi tik vietos kraštotyrininkams. Tuo tarpu kultūros paveldo objektai, tokie kaip, pavyzdžiui, namas Merkinėje, kuriame mirė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Vladislovas Vaza ar Sūduvos Paryžius – Paežerių dvaro sodyba Vilkaviškio rajone,jei ir nėra apleisti, tai dažniausiai neturi net ir paprasčiausios informacijos lietuvių ir populiariausiomis užsienio kalbomis.
Būtent kultūros paveldo apsauga, kultūrinio turizmo skatinimas bei apskritai vietos kultūrinio potencialo išnaudojimas regionų plėtrai yra ta tema, kuria galėtume labai daug pasimokyti iš senųjų Europos Sąjungos valstybių narių. Net ir keliaudami po regionus, buvusius žymiųjų istorinių įvykių nuošalyje, nesunkiai rasime nuorodas, informacinius stendus į žymiausius vietos istorinius objektus, Nesvarbu, kad kai kurie iš jų gali būti tiesiog laukas, kuriame kažkada vyko mūšis ar kažkada stovėjusio namo pamatų akmuo.
Ne mažiau svarbus yra ir istorijos paveldo komercializacijos klausimas. Sunkiai įsivaizduoju, kokiomis sąlygomis valstybė viena galėtų užtikrinti vienodai puikią istorinio paveldo objektų būklę. Tam reikalingas efektyvus bendradarbiavimas su vietos valdžia, pilietine visuomene ir be abejo – verslu. Kultūros paveldo pritaikymas turizmui, kartu išsaugant jo autentiškus bruožus, su kultūra susijusio turizmo skatinimas įvairiomis priemonėmis, įskaitant mokestines lengvatas – tai yra kelias, kuriuo sėkmingai eina daugelis efektyvią kultūros paveldo politiką turinčių šalių.
Lietuvoje turime daug kūrybingų žmonių. Jiems neretai reikia net ne valstybės paramos, o tik paskatinimo ar paprasčiausiai nekliudyti įgyvendinti savo iniciatyvas. Ar padrąsinimo. Ar gero pavyzdžio.
Savivaldybės ir verslas savo iniciatyva ir su ES parama yra padarę daug – sutvarkyta nemažai muziejų, paminklų, įrengti pažintiniai takai, plėtojami tradiciniai verslai. Deja, žiniasklaidoje informacijos apie šiuos teigiamus pokyčius nėra daug. O neigiama informacija išpučiama. Priešingai nei kai kurie, spalvas greitai pakeitę Seimo nariai, aš nesiūlau įstatymiškai reglamentuoti privačiose žiniasklaidos priemonėse skelbiamo turinio. Tuo pat metu, esu įsitikinęs, kad būtent valstybė turi pareigą suteikti viešinimo platformą mūsų šalies kultūriniam potencialui tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje.
Vienintelis teisingas šios problemos sprendimas – skatinti vietos kultūros veikėjus, pilietinę visuomenę ir verslą labiau propaguoti ir puoselėti kultūros paveldą. Juk akivaizdu, kad net ir
įdomiausias objektas, esantis toli nuo didmiesčių, bus pasmerktas vegetuoti užmarštyje, jei jo valdytojas nesistengs jo reklamuoti. Ir reklamuoti riekia pasaulyje, kuris ir taip yra pilnas reklamų. Todėl internetinis raštingumas, geros bent kelių pagrindinių užsienio kalbų žinios, darbas su visais turizmo srityje dirbančiais partneriais, pastovus informacijos atnaujinimas, inovatyvus, kartais net pakvaišęs požiūris į tai, ką nepažeidžiant įstatymų galima nuveikti ir kaip gauti pajamas iš turimo paveldo bei kaip užtikrinti, kad lankytojai norėtų mokėti prašomą kainą – yra minimalios sąlygos, kurias turime įgyvendinti, jei norime, kad mūsų istorinis paveldas būtų tiek žinomas, tiek ir neštų deramą gyvenimo lygį regionuose užtikrinančias pajamas.
Negalima ignoruoti besiplėtojančių darbo dekoncentracijos tendencijų. Technologinė pažanga jau daugelio profesijų atstovams leidžia dirbti iš namų. Todėl gerai sutvarkyta aplinka, tvarkingi miesteliai, žinoma, su kokybiška socialine infrastruktūra, su gerais keliais ir dar geresniu interneto ryšiu – visa tai gali tapti priemone, paskatinsiančia dideles pajamas gaunančius miestiečius palikti perpildytus didmiesčius.
Kartu nereikia pamiršti, kad kultūros paveldas nėra vien tik pastatai ir paminklai. Nematerialus paveldas yra milžiniška minkštoji jėga, tiek stiprinanti, konsoliduojanti visuomenę, tiek ir kurianti valstybės įvaizdį užsienyje. Nemanau, kad atsiras daug prieštaraujančių teiginiui, kad ir taip gerai žinoma Vokietija būtų blankesnė be brolių Grimų surinktų vokiečių liaudies pasakų. Ne be aktyvių verslininkų pagalbos pasauliniu prekės ženklu tapo anglų pasakų herojus Piteris Penas ir įvairiausių legendų motyvus apjungęs Haris Poteris ar japonų pasakų baidyklė Gožira, tapusi holivudineGodzila. Šį sąrašą galima būtų tęsti ilgai, tačiau jame beveik nerasime lietuviškų motyvų. Ko gero vienintelė išimtis – XIX a. pabaigoje Prancūzijoje Oskaro Milašiaus leisti lietuviškų pasakų perdirbiniai.
Atsižvelgiant į kultūrinį potencialą, turime siekti, kad Lietuvoje atsirastų savi broliai Grimai, o mūsų nematerialus kultūrinis paveldas taptų geriau žinomas pasaulyje – ar tai būtų savų DžoanųRouling (JoanneRowling, Hario Poterio autorė) ar bendradarbiavimo su kitų šalių projektais dėka.
Turime sutvarkyti ir nacionalinį reguliavimą. Šiuo metu turime situaciją, kai paveldą administruoja daugelis institucijų. Klasikinis patarlės „devynios auklės – vaikas be galvos“ pavyzdys. Valstybė turi padėti sutvarkyti informaciją apie paveldą, padaryti jį prieinamą tiek internete, tiek ir vietoje, tiek lietuvių, tiek ir populiariausiomis užsienio kalbomis, ir paversti jį oficialios kultūros ir turizmo politikos dalimi. Turime galvoti apie mokestines ar, galimai, kitokias lengvatas verslui, kuris plėtojasi ne didžiuosiuose miestuose ir ne jau susiformavusiuose turizmo traukos vietovėse esančiuose kultūros paveldo objektuose, bei juos deramai puoselėja.
Siaurasis geležinkelis – puikus pavyzdys, kaip entuziastai neleido numirti technikos paveldo fenomenui ir su nedidele parama prikėlė jį naujam gyvenimui. Įdomu tai, kad anglimi varomiemssiaurojo geležinkelio lokomotyvamspastatytame Panevėžio depe dabar rengiami elektrinių ir net saulės energija varomų lokomotyvų projektai. Siaurasis geležinkelis gali tapti pavyzdžiu kultūros paveldo išsaugojimo ir pritaikymo dabarties poreikiams modeliui.
Europos Parlamente jau prasidėjo debatai dėl naujosios daugiametės ES finansinės perspektyvos. Nepaisant gandų, kad Europos Komisija nesilaikys savo įsipareigojimo iki šių metų pabaigos pateikti naujojo daugiamečio biudžeto projektą, jau galime įžvelgti tam tikrus naujojo ES biudžeto kontūrus. Jie Lietuvai žada daug. Sėkmingai išsprendusi „75 procentų problemą“ ir išvengusi dėl Brexit‘o kilsiančių biudžetinių įtampų, dar ši Lietuvos vyriausybė turi visas galimybes užtikrinti, kad mūsų regionus pasieks bent jau ne mažesnis finansavimas, nei iki šiol. Kartu, naujoji finansinė perspektyva žada būti demokratiškesnė, labiau įtraukianti pilietinę visuomenę, suteikianti daugiau galių vietos ir regionų valdžioms, daugiau galimybių verslo ir paslaugų plėtrai regionuose. Tokios yra mūsų, Žaliųjų pozicijos, tokias nuostatas aš teikiu kaip Žaliųjų pranešėjas biudžeto rengimo klausimais ir tokiems siūlymams nematau didelio pasipriešinimo net ir iš didžiausių oponentų.
Savo ruožtu, negalima nuvertinti gero namų darbų atlikimo svarbos. Todėl jau šiandien turime pradėti svarstyti, kaip kuo geriau panaudoti turimą kultūrinį, turistinį ir kitokį regionų potencialą tam, kad skirtumai tarp Vilniaus ir likusios šalies dalies nebūtų tokie baisūs, kokie jie pasirodys, kai pradėsime ES sanglaudos politikoje dalyvauti kaip du regionai. Vidaus reikalų ministerija netrukus pristatys pirmąją Baltąją regioninės politikos knygą, tačiau jos tobulinimui ir joje išdėstytų tikslų įgyvendinimui būtinas vietos visuomenės, verslo ir vietos valdžios dalyvavimas ir supratimas.
Diskusijai apie regionų puoselėjimo svarbą maloniai kviečiame rugsėjo 22 d., penktadienį, 11 val., nacionalinėje politikos konferencijoje „Paveldas ir inovacijos: regionų ekonominio atsigavimo perspektyvos“.
Renginys vyks Panevėžio rajono savivaldybės (adr. Vasario 16-osios g. 27, Panevėžys) Didžiojoje salėje. Konferencijoje dalyvaus Seimo nariai, vidaus reikalų viceministras Giedrius Surplys, Darbo ir socialinių tyrimų instituto ekspertas Arūnas Pocius, vietos savivaldos, visuomenės, nevyriausybinių organizacijų ir verslo atstovai.
EP nario Bronio ROPĖS biuras
