Europos dujų kainos vėl smarkiai pakilo. Pagrindinis Europos dujų kainos orientyras, TTF indeksas, šiuo metu rodo beveik aukščiausią šių metų dujų kainų lygį. Per penkias prekybos dienas jis pakilo 14 proc., per pastarąjį mėnesį – 24 proc., o nuo metų pradžios – 83 proc. Pagrindinė priežastis – karas Irane, prasidėjęs vasario 27 d. ir atsinaujinęs liepą. Hormūzo sąsiauris, kuriuo įprastai gabenama apie penktadalis viso pasaulio suskystintų gamtinių dujų (SGD) srauto, tebėra faktiškai uždarytas, o Kataro eksporto pajėgumai išlieka pagrindiniu ribojančiu veiksniu.
Tačiau dabartinis kainų šuolis nėra tik reakcija į konfliktą. Jį stiprina ir labai nepalankus laikas. ES dujų saugyklos užpildytos vos apie 60 proc., nors įprastai šiuo metų laiku jos būna užpildytos apie 80 proc., o Europos Komisijos nustatytas tikslas siekia ir 90 proc. Europa konkuruoja dėl ribotos SGD pasiūlos, kartu gerokai atsilieka nuo saugyklų pildymo grafiko, o iki šildymo sezono lieka mažiau nei trys mėnesiai. Būtent todėl kainų augimas ne slopsta, o greitėja.
Ką tai reiškia vartojimo kainoms Lietuvoje?
Pradėkime nuo to, kaip greitai atskiri infliacijos segmentai reaguoja į dujų kainų augimą, nes Lietuvos atveju būtent tai ir yra įdomiausia: reakcija beveik nevėluoja.
Mūsų skaičiavimai rodo, kad elektros, dujų, kietojo kuro ir šilumos energijos kainos, platesnis energetikos segmentas, administruojamos energijos kainos ir visa būsto bei komunalinių paslaugų grupė pradeda reaguoti tą patį mėnesį, kurį pasikeičia dujų kaina.
Taip pat pokyčiai matomi transporto sektoriuje, pramonės prekių, restoranų, paslaugų kainose bei grynojoje infliacijoje. Vėluoja tik dvi vartotojų krepšelio dalys: maisto produktai reaguoja su vieno mėnesio vėlavimu, o baldų, būsto įrangos ir kasdienės namų priežiūros prekių grupė – su dviejų mėnesių vėlavimu, nes ilgalaikio vartojimo prekės parduodamos iš turimų atsargų ir pagal jau sudarytas sutartis su tiekėjais.
Bendram infliacijos indeksui taip pat prireikia dviejų mėnesių – daugiausia todėl, kad lėčiau reaguojančios prekių ir paslaugų grupės prislopina staigų energijos kainų šuolį.
Didžiausias spaudimas – sąskaitoms už komunalines paslaugas
Tuo tarpu poveikio dydis atskleidžia kitokį vaizdą – jis pasiskirstęs kur kas netolygiau. Dujų kainai padidėjus 10 proc., elektros, dujų, kietojo kuro ir šilumos kainos pakyla 3,06 proc., administruojamos energijos kainos – 2,79 proc., visa energijos grupė – 2,12 proc., o būsto ir komunalinių paslaugų grupė – 1,84 proc. Jokia kita vartotojų krepšelio dalis prie tokio poveikio nė iš tolo nepriartėja.
Kitose vartotojų krepšelio grupėse dujų kainų poveikis gerokai nuosaikesnis. Pramonės prekės pabrangsta 0,76 proc., maistas ir perdirbti maisto produktai – po 0,72 proc., prekės apskritai – 0,68 proc., o transportas – 0,62 proc.
Mažiausias poveikis matomas ten, kur energijos sąnaudų dalis nedidelė arba kurių pirkimą galima atidėti: baldų, būsto įrangos ir kasdienės namų priežiūros prekių kainos kyla 0,31 proc., restoranų ir apgyvendinimo paslaugų – 0,29 proc., grynoji infliacija padidėja 0,21 proc., o paslaugų kainos – 0,20 proc.
Kitaip tariant, dujų kainų šuolis nevienodai paveikia visą vartotojų krepšelį. Didžiausias poveikis tenka energijai ir komunalinėms paslaugoms, o daugumos kitų prekių ir paslaugų kainos keičiasi nuosaikiau.
Baltijos šalyse poveikis panašus, pasireiškimas – skirtingas
Palyginti su kaimyninėmis šalimis, bendros dvylikos mėnesių infliacijos pokytis dėl 10 proc. dujų kainos padidėjimo yra beveik identiškas: Lietuvoje jis siekia 0,55 proc., Latvijoje – 0,54 proc., Estijoje – 0,59 proc. Tai tas pats kainų šokas visose trijose šalyse, skiriasi tik jo pasireiškimo laikas.
Estijos bendras infliacijos rodiklis sureaguoja iš karto, Lietuvos – po dviejų mėnesių, Latvijos – po trijų. O komunalinių paslaugų atveju skirtumas dar didesnis: Latvijoje būsto grupė sureaguoja tik po penkių mėnesių, o Lietuvoje ir Estijoje – tą patį mėnesį.
Apibendrinant, aukštesnės dujų kainos Lietuvos namų ūkius pasiekia greitai ir daugiausia per tas sąskaitas, kurių išvengti neįmanoma. Poveikis energijos kainoms yra didelis, maisto kainoms – vidutinis, o beveik visur kitur – nedidelis. Be to, didžioji dalis šio poveikio pasireiškia per pirmuosius tris mėnesius, o ne pamažu kaupiasi visus metus. Tai palieka mažai laiko prisitaikyti, tačiau kartu reiškia, kad jau vėlyvą rudenį žinosime, kokia šio šoko dalis yra ilgalaikė. Kadangi energijos tarifai kainų augimą perduoda vartotojams gana greitai, lygiai taip pat greitai jie perduos ir kainų kritimą.
