Jie kas vakarą su margaspalvėmis pižamėlėmis, viena rankute dengdamiesi burnytes nuo žiovulio, kita po pažastėle spausdami pagalvikę, keliauja į lovytes. Miego angelėliai tarsi eina vaikų sapnų sargybą. Atrodo, kad šie skudurinukai iš tiesų turi gyvastį, kuri pulsuoja iš jų kūrėjos šviesių emocijų lauko. „Prastos nuotaikos būdama prie savo lėlyčių neinu, – sako tekstilines lėles siuvanti Sonata Achranovič iš ZarasųVisada atidedu, nors kartais užsakymas ir spaudžia.“
Tiesiog Sonatukas
Tinka jai mažybinis kreipinys: smulkutė, trapios figūrėlės, džiaugsminga, nenustygstanti tarsi paauglė. Pabendravusi su ja suprantu, kodėl suaugęs sūnus Romanas mamos kūrybos internetinę svetainę pavadino „Sonatuko lėlės“.
Pačiai Sonatai vaikystėje su lėlėmis žaisti beveik neteko, nes turėjo gyvą lėlę – dešimčia metų vėliau už ją gimusią sesę. Skubri Sonata buvo ir jaunystėje – planuotus mokslus technikume nurungė meilė. Ir dabar iš jaunatviškos išvaizdos niekas neatspėtų, kad penktą dešimtį įpusėjusi moteris turi universitetą jau baigusį sūnų.
Kai su vyru Vadimu jauni susituokę Zarasuose augino sūnų ir kūrė buitį, didelio darbų pasirinkimo nebuvo: dirbo parduotuvėje vedėja ir sugalvojo studijuoti Vilniaus Gedimino technikos universitete verslo vadybą. Dienomis prapuldavo darbe, o naktimis – prie studijų užduočių.
Kai krūvis tapo nepakeliamas, organizmas grėsmingai paprieštaravo. Nekrintanti vos keliomis padalomis aukštesnė temperatūra pasirodė ne tokia jau bereikšmė: ligos istorijoje sušmėžavo „onko“ šaknimi prasidedanti diagnozė…
Jungtinės kūrybinės pajėgos
Veikiausiai pats Angelas Sargas pakuždėjo Sonatai kovos su liga būdą: tiesiog ją apžaisti. O žaidėjas juk negali būti liūdnas? Dar kęsdama nemalonias procedūras žinojo: siūs lėlytes. Užuot stoviniavusi ant svarstyklių baimingai stebėdama, kaip krinta svoris, ji palinko prie mažyčių skiautelių.
„Kas tai: pomėgis, verslas ar savęs išreiškimo būdas?.. Galiu atsakyti tvirtai – tai mano vaistas, be galo veiksmingas ir duodantis puikių rezultatų, – susimąsto mielų lėlių kūrėja ir juokiasi prisiminusi pirmąją. – Oi, kokia negražutė buvo. Akytės iš vadinamųjų prancūziškų mazgelių išėjo išsprogusios. Padovanojau sesei ir paprašiau: niekam nerodyk.“
Įkvėpėja buvo norvegų dizainerė Toni Finanger su savo lėlytėmis Tildomis. Tildomanija užsikrėtusios moterys mokėsi iš dizainerės išleistų knygų. Sonata jas pamatė internete. Valandų valandos praleistos prie kompiuterio rankiojant kiekvieną naudingą informacijos detalę.
„Pradėjau nė nesuvokdama, kodėl taip darau: nei piešti moku, nei siūti, – dar iki šiol stebisi pasirinkimu Sonata. – Tos lėlės tokiomis plonomis rankytėmis ir kojytėmis, taip sunku išversti susiūtą ruošinį. Vyras išversdavo. Vadimas auksarankis, nuostabius baldus, dirbinius iš medžio kuria, labai kruopštus, kantrus. Jis – ramybė, aš – degtukas. Jis man ir akytes lėlytėms piešė, paskui, kai kūrėsi jų gyvenimai, darė joms kėdutes, rogutes, stovelius. Sūnus Romanas palydėjo manuosius kūrinėlius į internetinę erdvę.“
Džiugesių paštas
Lėlės Tildos labiau tinka interjerui, todėl jų klientės užsako savo namams puošti. Vasarą beveik visi užsakymai būna skirti krikštynoms. Ta proga dovanojami angeliukai. Individualūs užsakymai pamėtėja netikėtų idėjų. Taip gimė varnų porelė – vaikų kambario puošmena, meškučių sagės vaikų gimtadienio šventės svečiams. Kai atkeliavo užsakymas dvynukų šventei, tie angelėliai tarsi savaime susirikiavo po du. Pasitaikė netikėtų dalykų: siūdama miego angeliuką atspėjo būsimos jo mažosios šeimininkės vardą…
Sonata labai kruopščiai išruošia savo lėlytes: nusiunčia nuotraukas, ar patiks rūbelių spalvos, aprangos detalės. Paleidusiai į gyvenimą bemaž šimtą lėlyčių Sonatai tik vienas kitas nepadėkojo, sulaukęs siuntinuko. Jos svetainėje nuorodų patinka, dalintis klavišą spaudė per penkis tūkstančius lankytojų!
Sonatuko lėlės – jau kelių užsienio šalių migrantės, iškeliavusios į Australiją, Ameriką, Švediją, Norvegiją, Airiją, Angliją, Italiją. Lietuvoje lėlyčių tikroji sostinė – Kaunas. Norėtų surengti ir parodų, tačiau… neturi iš ko: vos pasiūti angelėliai kelia sparnus į laukiamus namus.
Kiekvieną vakarą, sėsdamas vakarienės, iš darbo sugrįžęs Vadimas žmonos paprašo: „Laukiu tavo džiugesių“, ir Sonata visada turi kuo pasidalyti. Kiekvieną rytą įjungusi kompiuterį, perskaito atsiliepimus. Tai užtaisas kūrybos dienai. Per penkerius kūrybos metus liovėsi stebėtis, kad du žodžiai, prasidedantys ta pačia raide – liga ir lėlytės – kardinaliai pakeitė jos gyvenimą. Net po procedūrų nuslinkę plaukai ataugo su sklastymu kitoje pusėje, sakytum, angelas paguosdamas būtų paglostęs galvą.
Regina Stundienė, „šeimininkės“ korespondentė
