Tokių pavyzdžių, kaip sugeba susigyventi su Pumpėnų jaunimu iš tolimosios Argentinos atvykęs vienuolis ir kunigas Domingas Avelaneda Kabanilas (Domingo Avellaneda Cabanillas) IVE, Lietuvoje sunkiai rasi.
Įsikūnijusio žodžio kongregacijai priklausančio kunigo atvykimo tikslas buvo dirbti su vaikais ir jaunimu, padėti jiems kurti kitokią Lietuvą. Apie jį Lietuvos televizija yra sukūrusi teleapybraižą. Parapijiečių užkalbintas Pumpėnų klebonas nesako, kad šiuo metu neturi laiko ar kad jie galėtų užsukti vėliau, su visais stengiasi išlikti labai tolerantiškas, jeigu reikia, sugeba užjausti ar kuo nors padėti.
Įsikūnijusio žodžio kongregacijos Argentinoje įkūrėjas kun. Karlosas Migelis Buela (Karlos Miguel Buela) 2004 metais pasiūlė savo pagalbą atgaivinant tikėjimą mūsų šalyje. Tarp jos vienuolių buvo ir lietuvių kilmės. Argentinoje gyvena gausi lietuvių bendruomenė, daug gero nuveikusi šios šalies naudai. Ten katalikišką tikėjimą skleidė iš Lietuvos atvykę kunigai. Kodėl Lietuvai, nusimetusiai okupantų jungą, tai daryti negalėtų padėti Argentinos Dievo žodžio nešėjai? Tokiam savų kunigų gretų atsinaujinimui mielai pritarė tuometinis Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas.
Vieną sausį į Pumpėnus atvyko du vienuoliai kunigai iš Argentinos – Domingas Avellaneda ir Markas Mikalonis (Marco Mikalonis). Apie Lietuvą Domingas žinojo tik tiek, jog netoli Šiaulių yra Kryžių kalnas, Vilniuje – Aušros Vartai, o šalis – kažkur prie Rusijos. Vienuolyno vyresniojo pasiūlymą vykti į šią šalį Domingas išgirdo telefonu būdamas diakonu Čilėje (iki įšventinimo kunigu buvo pora mėnesių).
Argentinoje apsirengė lyg ir žiemiškai (užsivilko vasarinę striukę, apsiavė vasarinius batus), o prie kitokios žiemos, lietuviškų gamtinių sąlygų turėjo pratintis. Apie pusantro mėnesio gyveno pas Švč. Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuoles Panevėžyje. Tik baigiantis vasariui persikėlė į Pumpėnus, į dar ne visai suremontuotą buvusio karmelitų vienuolyno pastatą. Neturėjo nei lovos, nei šaldytuvo. Įsikurti padėjo parapijiečiai, nepamiršo kolegos kunigai. Sekmadieniais aukoti šv. Mišių iš Panevėžio atvažiuodavo kun. dr. Romualdas Zdanys (ispanų kalbos niekas nebūtų supratęs). Miestelyje mažai kas mokėjo anglų kalbą. Atėjus į parduotuvę, pasiūlė bendrauti rusiškai. Apsipirkdamas turėjo rodyti pirštais. Įveikti kalbos barjerą labai padėjo bendravimas su Pumpėnų vaikais ir jaunimu. Čia teigiamą rolę suvaidino futbolo kamuolys, kuriuo nešinas kunigas Domingas atėjo į stadioną. Tada aplinkiniai smalsiai į svečią sužiuro. Nedrąsiai priartėjo vienas, kitas, trečias. Užmegztas ryšys su jaunimu pradėjo geriau perprasti lietuvių kalbą. Pradžioje tai buvo kaip žaidimas. Ne taip kunigui pakartojus žodį, kai kas atrodė kaip pokštas. Kai kurių jaunimo posakių lietuvių kalbos mokytoja patarė visiškai nevartoti. Pagainioti kamuolį aikštėje tapo vos ne būtinybe. Būdavo, kad žaidžiant kleboną pastumdavo. Žaidime vyravo patirtis, kartais – ir jėga, tačiau čia visi buvo lygūs. Nebuvo nuolaidų ir kunigui. Juk futbolas – stipriųjų žaidimas. Ne vienerius metus Pumpėnų parapijos jaunimo futbolo komanda buvo pripažinta geriausia Pasvalio rajone (apie tai byloja gautos taurės). Keletą metų jos kapitonu buvo klebonas kun. D. Avellaneda IVE. Šiemet tokių pareigų jis atsisakė motyvuodamas, kad per tą laiką užaugo ir žaidėjai, ir jų sportinis meistriškumas.
Vienas tėvas klebonui yra sakęs: „Atvykus jums dirbti į Lietuvą, labai pasikeitė mano dukra. Ji ėmė lankyti bažnyčią, tapo linksmesnė, sugeba su kitais bendrauti. Kitoks tapo ir sūnus, pakito jo kalbos kultūra“.
Norėdamas išmokti gerai kalbėti lietuviškai, Domingas naudojosi užsieniečiams skirtais žodynėliais. Tik po poros metų prisirengė lankyti Vilniaus universitete rengiamus intensyvaus kalbų mokymo kursus, nes už juos privalėjo nemažai sumokėti. Lietuvių kalbos mokėjimas gerokai suartino su parapijos žmonėmis.
Teko pratintis ir prie lietuviško maisto. Pumpėniškiai vis ragino vaišintis nacionaliniu valgiu – cepelinais. Pradžioje tai atrodė neskanu, spirgučiai burnoje vėlėsi. Norėjosi, kad kuo greičiau tai baigtųsi. Pamažu įprato ir prie cepelinų. Dabar drąsiai kokius penkis suvalgytų. Pats gaminti nesiima, tam reikia net ir laiko. Kartais valgyti paruošia parapijos dokumentus tvarkanti sekretorė. Klebonas valgiams nėra išrankus.
Kun. D. Avelaneda IVE paperka paprastumu, draugiškumu, noru turėti gerus ryšius su parapijiečiais. Nėra namų, kurių durys jam būtų užsklęstos. Suremontuoto buvusio karmelitų vienuolyno pastate laisvalaikį leidžia parapijos vaikai ir jaunimas. Čia jiems sudarytos sąlygos užsiimti žaidimais, bendrauti tarpusavyje, o šeštadieniais ateiti ragauti pačių išsikeptų picų. Ilgėjant vakarams, žiūrimi filmai. Grįžę namo pasakoja, ką gero yra nuveikę. Tėvai dėl savo vaikų lieka ramūs.
Pumpėnų klebonas aptarnauja ir Kriklinių parapiją, o kiekvieną sekmadienį Panevėžio Kun. A. Lipniūno progimnazijoje aukoja šv. Mišias. Dar yra įpareigotas pastatyti naują bažnyčią Panevėžyje ir laukia tam leidimo. Be to, turi tikybos pamokas Panevėžio Kun. A. Lipniūno progimnazijoje, Pumpėnų gimnazijoje ir jos filiale Rinkūnuose bei Panevėžio Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje. Kunigas dirba kapelionu Moterų pataisos namuose, nors šio darbo ypač dideliu nelaiko. Šeštadieniais aukoja šv. Mišias, klauso išpažinčių. Šv. Kalėdų metu lanko nuteistųjų kambarius, dalinasi kalėdaičiais. Yra paruošęs keletą Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramento grupių. Buvo net įkūręs ispanų kalbos kursus. Bendravimas su nuteistosiomis suteikia viltį, kad jos ims gyventi kitaip. Yra moterų, kurios norėtų grįžti į teisingą kelią, bet pasitaiko ir nenorinčių bendrauti.
Ne vieną vasarą ateitininkų stovykloje Berčiūnuose buvo dvasios vadas. Šią vasarą pats buvo priimtas į ateitininkų gretas, davė būtinuosius įžadus. Kunigas Domingas tai laiko ypatingu įvykiu. Ateitininkai labai reikalingi Lietuvai, jie sugeba gražiai dirbti savam kraštui.
Pumpėnų klebonas kun. D. Avelaneda – dar ir Įsikūnijusio žodžio kongregacijos Lietuvoje vyresnysis, sugebėjęs sužadinti ne vieną jaunuolį vienuoliškai veiklai. Gaila, kad pritrūko drąsos galutinai apsispręsti. Klebonas tikisi sulaukti tikrųjų pašaukimų. Jau baigtas vienuolyno pastato remontas. Jo palėpėje dar norėtų įrengti kambarius, kuriuose nakvynę suteiktų jaunimo rekolekcijų dalyviams.
2018-aisiais Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčiai sukaks 200 metų nuo pastatymo. Valstybės saugomam objektui reikia atnaujinti vitražus, įvesti vidaus šildymą, perdažyti fasadą. Tačiau, pasak klebono, svarbiausia – ne bažnyčios pastato remontas, o kad jis būtų pilnas atsivertusiųjų į tikėjimą. Tada būtų kam ir iš ko remontuoti savo namus – bažnyčią.
Pumpėnų klebonas yra pakrikštijęs, suteikęs santuokos sakramentą ar palaidojęs žmogų ir nepaėmęs piniginės aukos. „Negalima aukos reikalauti. Labai gerai, jeigu aukoja, bet tai negali būti kliūtis suteikti sakramentus. Jeigu tu tapai kunigu norėdamas praturtėti, suklydai. Jei apie kunigystę galvoji tik todėl, kad turėtum geresnę automašiną ar kažką pasistatytum, tada čia ne tavo pašaukimas. Būdamas kunigu esi žmonių tarnas, esi tarpininkas tarp jų ir Dievo. Kokį turime kunigą, priklauso nuo jo auklėjimo šeimoje ir jo formavimosi kunigų seminarijoje“, – sakė kun. D. Avelaneda IVE.
Kilęs jis iš Šiaurės Argentinos, iš Salto miesto, esančio netoli Čilės, Bolivijos ir Paragvajaus. Tėvas – verslininkas, motina – advokatė. Šeimoje augo penki vaikai, Domingo – vidurinysis. Turi tris seseris ir brolį. Sesuo Marija – irgi Įsikūnijusio žodžio kongregacijos vienuolė, dirba Niujorke.
Dar vaikystėje Domingas žavėjosi kunigyste. Pažinojo labai gerą kunigą, kuris jam suteikė Pirmąją Komuniją, buvo, galima sakyti, šeimos draugas, kartą per savaitę atvykdavo papietauti. Vaikui patikdavo du dalykai: jis visada būdavo apsirengęs kaip kunigas, su sutana ir labai linksmo būdo. Domingui atrodė, kad kunigas neturi būti susiraukęs. Vienuoliktoje klasėje kilo klausimas, kuo iš tiesų būsiąs. Lėmė pažintis su vienuoliais iš Įsikūnijusio žodžio kongregacijos. Patraukė jų pasaulietiškumas, labai žmogiškas požiūris į aplinkinius, jie buvo labai linksmi. O, būdamas vien tik kunigas, liktų parapijoje vienas. Norėjo gyventi ir dirbti bendruomenėje, tarp dviejų, trijų žmonių. Tapęs šios kongregacijos vienuoliu, Domingas niekada neapgailestavo, kad pasirinko ne tokį kelią. Tai jam leido pilnavertiškai gyventi, atsisakius turtų, davus klusnumo įžadus. Buvimas bendruomenėje padeda išlaikyti ir skaistybės įžadus.
Iki namų Argentinoje – 16 tūkstančių kilometrų. Pasiteiravus, kiek laiko užsibus Pumpėnuose, kunigas atsakė, kad Lietuvoje norėtų būti visą gyvenimą, joje dar nespėjęs išvystyti rimtos veiklos. „Į Lietuvą atvažiavau ne todėl, kad išbandyčiau šaltį ir pamėgčiau cepelinus, bet norėdamas pasidalinti Jėzaus meile su žmonėmis“, – sakė Pumpėnų klebonas.
Visišku blaivininku jis savęs nelaiko, bet žino saiką. Augdamas girtų nematė nei savo šeimoje, nei tarp draugų. Cigaretės neparūpo, kadangi iki 18 metų turėjo įgimtą astmos ligą. Įveikti ją padėjo puikus gydytojas, dabar jaučiasi sveikas.
Pumpėnų klebonas norėtų studijuoti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakultete, kad įgytų papildomų žinių bendraudamas su šeimomis ir parapijiečiais. Argentinoje jo įgyti dokumentai kažkuo neįtinka lietuviškai aukštajai mokyklai…
Iki 40 Pumpėnų klebonui trūksta dvejų metų, tačiau jau sidabru žvilga jo plaukai. Ne iš gero gyvenimo tai, nors tokį pats išsirinko.
Pumpėnai, Pasvalio rajonas
Pumpėnų ir Kriklinių klebonas Įsikūnijusio žodžio kongregacijos vienuolis ir kunigas Domingas Avellaneda
Autoriaus nuotrauka, Laikraštis „Katalikas“
Bronius VERTELKA
