Kultūra ir menas užima išskirtinę vietą Kauno gyvenime ir yra neatsiejama miesto tapatybės dalis. Nuo profesionalių scenų iki tradicija tapusių festivalių po atviru dangumi, kiekvienais metais suburiančių skirtingas meno formas ir vis platesnę žiūrovų auditoriją.
Apie gyvenimą muzikoje, Kauno valstybinį muzikinį teatrą ir jame praleistus keturis dešimtmečius, jaunąją kartą bei meilę žmonėms pasakoja Kauno miesto tarybos narys ir šio teatro vadovas Benjaminas Želvys, gegužės 1-ąją atšventęs savo 70-ąjį jubiliejų.
Kaip prasidėjo Jūsų kelionė su muzika? Ar meilė scenai atėjo iš šeimos, ar jie ją ir įskiepijo, ar tai buvo vidinis pašaukimas?
Tėvai labai mėgo muziką, operą. Tėtis buvo buhalteris, tačiau turėjo gražaus tembro tenorą ir giedojo chore, mama – matematikos mokytoja, bet abu nuo pirmų dienų mums skiepijo meilę muzikai, vesdavosi į spektaklius.
Mūsų šeimoje muzika buvo natūrali kasdienybės kalba. Vyriausiasis brolis Gintautas Želvys – talentingas pianistas – mokėsi Lietuvoje, vėliau studijas tęsė Peterburge. Jis tapo pirmuoju lietuviu, pakviestu dirbti profesoriumi ir mokslo prorektoriumi N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje. Kitas brolis, Aloyzas, taip pat puikiai skambino fortepijonu, nors savo gyvenimo kelią susiejo su matematika ir tiksliaisiais mokslais.
Kai gimiau, radijo bangose ir kino salėse karaliavo italų dainininkų balsai bei Holivudo filmai. Tėvai ypač žavėjosi legendiniu italų tenoru Beniamino Gigli. Būtent jo garbei man ir buvo suteiktas vardas. Regis, nuo pirmųjų gyvenimo dienų tėvai užtikrintai nukreipė mane į muziką ir dainininko kelią.
Ar prisimenate savo pirmuosius žingsnius šiame teatre ir kokį įspūdį tuomet paliko Kaunas?
Aš Kauną prisimenu nuo vaikystės. Su šeima iš Marijampolės važiuodavome čia žiūrėti spektaklių. Susidomėjimas teatro pasauliu buvo didžiulis. Į Kauno valstybinį muzikinį teatrą atvykau dirbti dar 1986 m. ir kol neturėjau daug spektaklių, galėjau dirbti keliose vietose, bet praėjus 3-4 metams spektaklių padaugėjo, važinėti nebespėjau, tad persikėliau gyventi į Kauną.
Visi tuo metu svajojome būti pasaulinio lygio dainininkais, visiems buvo jūra iki kelių. Tačiau natūralų jaunatvišką maksimalizmą gyvenimas greitai sustatė į savo vietas. Manau, svarbu būti sąžiningam savo profesijai. Net jeigu netampi pasaulinio lygio žvaigžde, jeigu kažkas nepavyksta, vis tiek esi reikalingas, o tai – svarbiausia. Nereikia nusivilti ir galvoti, kad norai buvo tik iliuzija, juk ne visiems lemta tapti kosmonautais ar prezidentais, bet siekiamybę turėti reikia.
Ar prisimenate savo pirmą pasirodymą Muzikiniame teatre?
Puikiai prisimenu. Mano pirmas spektaklis čia buvo Gian Carlo Menotti opera vaikams „Gelbėkit, globuliečiai!“. Reikėjo pirmą kartą eiti į sceną, o kojos tiesiog linko. Kolega pamatė, kad man kažkas negerai, pribėgo ir tiesiog išstūmė į sceną. O kai jau išeini į sceną – nebėra kada bijoti, reikia vaidinti. Tą momentą labai gerai atsimenu.
O baimė su laiku mažėjo?
Paniška baimė mažėjo, bet susijaudinimas prieš kiekvieną spektaklį išliko visada. Tai natūralu. Scenos baimė negali būti paniška, tačiau jaudulys išlieka. Kai išeini į sceną, išgirsti pirmus akordus – tada susikoncentruoji. Jeigu artistas nebijo, elgiasi kaip užprogramuotas robotas, jis nieko negali ištransliuoti publikai. Teatras juk ir yra apie emocijas.
Kas Jus labiau žavi – būti scenoje ir pačiam kurti vaidmenis ar vadovauti teatrui?
Aš jau nebegalėčiau būti scenoje. Kaip mama sakydavo – kiekvienas vaisius turi savo laiką. Buvo laikas, kai scenoje buvome mes, „Baritonų trio“ kolegos, kai dainavome, vaidinome. Dabar atėjo jauni žmonės, tai jų laikas. Vėliau juos keis kiti, vyksta natūrali rotacija. Laikytis įsikibus scenos irgi nereikia.
Manau, mūsų teatras dabar yra gerose vėžėse, daug jaunų žmonių. Ir tai yra visos komandos nuopelnas, nes be žmonių kuriuos išklausai, į kuriuos gali atsiremti – nieko nebūtų.
Ar buvo sunku atsisakyti scenos?
Iš pradžių galbūt buvo, bet vėliau vaidinti ir vadovauti tapo sunku. Kai dirbi vadovu, o penktą valandą eini į grimo kambarį ir turi perjungti emocijas viduje – pasidaro sudėtinga. Laikas ir amžius daro savo. Reikia jausti, kada pasitraukti.
Kuo šiandieniniai jaunieji kūrėjai ir atlikėjai skiriasi nuo tų, kurie pradėjo savo kelią prieš kelis dešimtmečius?
Kartos keičiasi, nes informacinis laukas dabar žymiai platesnis. Anksčiau teatrai turėjo daug galingesnę funkciją ir buvo pagrindinis kultūrinio lauko centras. Galimybės greitai išpopuliarėti buvo menkos. Dabar viskas vyksta greitai ir jaunoji karta trokšta greitų rezultatų.
Jaunas solistas šiandien gali staigiai pasiekti populiarumo viršūnę televizijoje ar projektuose. Tai nėra blogai, bet, manau, tai kartais yra meškos paslauga jauniems žmonėms. Jie turi suprasti, ko nori – greito išpopuliarėjimo ar nuoseklaus bet užtikrinto judėjimo žingsnis po žingsnio.
Linkiu jauniems žmonėms nesižavėti tuo greičiu, svarbiausia turėti siekiamybę. Juk ne kiekvienam lemta tapti ryškia scenos žvaigžde. Muzikinis talentas gali atsiskleisti ir kolektyve – orkestre, chore ar ansamblyje, kur gimsta bendra, harmoningai skambanti visuma. Kiekvienas muzikoje gali atrasti savo vietą ir prasmę. Svarbiausia – neprarasti tikėjimo savimi, nepasiduoti sunkumams ir nuolat ieškoti savojo kelio.
O kaip pasikeitė žiūrovas?
Auditorija keičiasi, džiugu, kad ateina ir jauni, ir vyresnio amžiaus žiūrovai. Toks kartų susitikimas teatre labai daug duoda: operetės ar operos mėgėjai atranda miuziklą, o atėję į miuziklą atranda ir operą.
Kai matau tėvus ar mokytojus, vedančius mažus vaikus į lėlių teatrą, visada pagalvoju – tai būsimi mūsų žiūrovai. Praeis dešimt ar penkiolika metų, jie ateis į dramos teatrą, į filharmoniją, į koncertų sales.
Kuo anksčiau vaikas susipažįsta su menu, tuo natūraliau tai tampa jo gyvenimo dalimi. Užaugę jie patys ieškos kultūros, norės klausytis muzikos, lankytis teatre ir sugrįžti ten, kur pirmą kartą pajuto meno magiją.
Kaunas šiandien dažnai vadinamas itin kultūriniu ir gyvu miestu. Kaip manote, kokį vaidmenį čia užima Muzikinis teatras?
Kaunas visada buvo traukos centru, turintis labai spalvingą istoriją. Muzikinis teatras buvo Valstybės teatras, čia viskas prasidėjo – drama, opera, baletas. Tai buvo flagmanas, vėliau visi nuėjo savomis kryptimis. Kaunas menuose ir kultūroje yra itin stiprus, pilnas muzikos, pilnas festivalių, tik spėk rinktis. Turime filharmoniją su puikiu valstybiniu choru ir kitais kolektyvais, kamerinį, nacionalinį dramos ir lėlių teatrus. Tačiau į kultūrą reikia eiti pačiam, o ne laukti, kol ji ateis.
Festivalis „Operetė Kauno pilyje“ jau tapo neatsiejama vasaros tradicija. Kaip gimė ši idėja ir ar tikėjote, kad ji taps tokia svarbia Kaunui?
Festivalis gimė paprastai – teatro baritonų kambaryje. Kartu su Danieliumi Vėbra ir Gediminu Maciulevičiumi labai mėgome operetę ir mums kilo mintis, kad Kaunas yra operetės miestas – jos lopšys. Turėjome du simbolius – operetę ir Kauno pilį. Taip ir išsivystė idėja apie festivalį.
Džiugu matyti, kiek daug žmonių domisi kultūra, ją pažįsta ir renkasi būti kartu. Tokie didžiuliai renginiai kaip Pažaislio muzikos festivalis, Kaunas Jazz, Kauno kino festivalis, Kauno gimtadienis ar kolektyvo „Aura“ veikla jau seniai tapo neatsiejama Kauno vizitine kortele. Į juos atvyksta žmonės iš visos Lietuvos ir užsienio, o tai tik dar kartą patvirtina, kad Kaunas yra gyvas, kūrybingas ir kultūra pulsuojantis miestas.
Ką, Jūsų nuomone, šiandien svarbiausia perduoti jaunajai atlikėjų kartai?
Prisiminti, kad pareigos tai nėra duotybė. Pareigos yra atsakomybė. Kuo daugiau žmonių supras, kad pareigos nėra privilegija, o atsakomybė, tuo geresnius ir nuoširdesnius rezultatus turėsime visose srityse.
Supratimas ateina su laiku. Daug ką pats gavau iš šeimos, ji padėjo pagrindus, o vėliau pats gyvenimo vingiuose ieškai savo kelio. Pasitaikančios nesėkmės dažnai yra ženklas, kad turi kažką pradėti iš naujo, kitaip pakreipti savo kelią ir atrasti naujas galimybes.
Kaip apibūdintumėte Kauno valstybinio muzikinio teatro charakterį?
Pasiaukojimas. Žmonės čia tikrai aukojasi savo profesijai. Mes dirbame savaitgaliais, per šventes, kai kiti ilsisi, atimame laiką iš šeimos. Net nekalbu apie materialinius dalykus. Artistai sunkiai dirba, tarp spektaklių eina mokyti, dirbti kitus darbus. Pavargsta, bet žino, dėl ko tai daro – jie nori vaidinti, nori kurti.
Kokių naujų spektaklių gali laukti žiūrovai?
Rudenį į repertuarą ateina Jeanine Tesori ir David Lindsay-Abaire miuziklas „Šrekas“. Tai smagus spektaklis visai šeimai, tačiau labai sudėtingas techniškai – tiek statytojams, tiek atlikėjams. Turbūt tai bus vienas sudėtingiausių spektaklių, kuris vyks šiame teatre.
Šiuo spektakliu puoselėjame idėją, kad vaikai ir tėvai vėl pradėtų bendrauti. Norime, kad po spektaklio žmonės išeitų ir kalbėtųsi apie tai, ką matė, ką jautė, daugiau bendrautų gyvai.
Per ilgus metus scenoje ir vadovybėje tikriausiai teko išgyventi ir labai sudėtingų momentų. Kas padeda neprarasti meilės teatrui?
Meilė žmonėms. Net kai pasitaiko bendravimo nesklandumų. Aš nelaikau pykčio viduje ir nelinkiu žmogui blogo. Man brangus kiekvienas – ir tas, kuris čia dirba, ir tas, kuris kažkada buvo sutiktas. Juk kokią sėklą pasėsi – toks derlius ir bus. Žinoma, svarbiausia tą sėklą puoselėti, vien pasėti neužtenka. Tas pats ir su žmogumi. Jeigu nežiūrėsi, kas aplink jį auga, tai piktžolės nustelbs ir gerą augalą.
Ar turite mėgstamiausią muzikos žanrą ar mylimiausią spektaklį?
Galiu „ragauti“ visus žanrus ir operą, ir operetę, ir miuziklą. Mėgstu ir „Queens“ ar „Beatles“, man nesvarbu, koks stilius, svarbu, kad grojama, atliekama profesionaliai. Spektakliai, kuriuos žiūriu ne vieną kartą – jaudina vienodai. Jų metu girdžiu muziką, jaučiu skirtingas emocijas, manęs net nepykdo, jeigu kas nors ir ne taip.
Ko palinkėtumėte Kaunui?
Man Kaunas labai brangus, ne materialia prasme, o širdimi. Visą laiką žmonėms linkiu būti geranoriškiems, mokėti susitvardyti, išmokti matyti gėrį, ne tik blogį. Apie negeroves reikia kalbėti, bet ne piktai, ne užgauliai ir nesityčiojant. Todėl norėčiau palinkėti matyti gerus darbus. O tiems žmonėms, kurie kalba vien apie blogį, palinkėčiau paklausti savęs: ką tu padarei, kad Kaunas ar kiti žmonės taptų geresni?
