Kaunas ir kultūra ilgus dešimtmečius eina vienas šalia kito, tačiau šiandien šis ryšys įgauna naujas formas. Miestas tampa erdve, kurioje gimsta ir auga modernūs scenos menai, vienas ryškiausių pavyzdžių – šokio teatras „Aura“ ir jų tarptautinis šokio festivalis, kuris jau daugiau nei tris dešimtmečius į Kauną suburia pasaulinio lygio trupes.
Modernaus šokio teatro įkūrėja Lietuvoje plačiau pasidalijo savo ilgamete patirtimi, kelione su šokiu, „Auros“ istorija bei jos santykiu su Kaunu.
Koks yra Kauno vaidmuo šiuolaikinio šokio istorijoje?
Kaunas – Lietuvos šiuolaikinio šokio ištakų miestas. Būtent čia prasidėjo šio meno kelias Lietuvoje. Dar 1939 m. Danutė Nasvytytė, Vokietijoje baigusi šokio studijas, grįžo į Kauną, tuo metu Lietuvos sostinę, ir į šalį atnešė modernaus šokio idėją, įkūrė studiją ir mokyklą, padėjusią pamatus tolesnei šio žanro raidai. Vėliau jos pradėtą kelią tęsė mokinė Kira Katerina Daujotaitė – mano mokytoja. Aš esu trečioji šios nenutrūkusios tradicijos karta.
Neatsitiktinai ir pirmieji festivaliai, ir pirmieji reikšmingi šiuolaikinio šokio žingsniai gimė Lietuvoje ir būtent Kaunas yra šio šokio lopšys. Šis miestas visada buvo vieta, kurioje šokis ne tik kūrėsi, bet ir augo.
Kaip prasidėjo jūsų kelionė su šokiu?
Iki šešiolikos metų mano gyvenime buvo meninė gimnastika – disciplina, tikslumas, kūno kontrolė. Tačiau viskas pasikeitė, kai patekau į Sonatos išraiškos šokio kolektyvą. Ten pirmą kartą pamačiau tai, ko gimnastikoje man trūko – laisvę, ekspresiją, vidinį atvirumą.
Tada supratau, kad kūnas gali būti ne tik tikslus instrumentas, bet ir kalba. Pasilikau ilgam – dešimčiai, o gal ir dvylikai metų. Netrukus Kira Katerina Daujotaitė tapo ne tik mano mokytoja, bet ir labai svarbiu žmogumi gyvenime. Per ją pažinau ne tik šokį, bet ir jo istoriją – Danutės Nasvytytės pradėtą tradiciją, kultūrinę atmintį, kurią reikėjo tęsti.
Vėliau atsirado galimybė išvykti į Dresdeną, į Gret Palucca šokio mokyklą. Ten vasaromis rinkdavosi stipriausi pedagogai iš viso pasaulio. Šešios vasaros iš eilės tapo mano tikrąja šiuolaikinio šokio mokykla – vieta, kurioje susiformavo mano profesiniai pamatai.
Kada supratote, kad norite daugiau?
Pirmoji kelionė į Dresdeną buvo lūžio taškas. Ten pamačiau, kiek toli pasaulis yra nuėjęs. Šokio kalba buvo pasikeitusi – atsirado naujos technikos, kitoks požiūris į kūno paruošimą, nauja judesio filosofija. Tą akimirką supratau, kad jeigu noriu būti šio naujo pasaulio dalimi, turiu labai greitai jį pasivyti.
Sugrįžus į Lietuvą realybė buvo visai kita – neturėjome nei nuolatinės salės, nei tinkamų sąlygų. Šokome ten, kur galėjome. Prisimenu, kai eidavome per Donelaičio gatvės butus ir prašydavome žmonių palaikyti senovinį juostinį magnetofoną (lagamino dydžio) iki kitos repeticijos, nes pačios neturėjome, kur jo laikyti. Kauniečiai mielai padėdavo ir šis bendruomeniškumas iki šiol man labai stipriai siejasi su Kaunu.
Ką jums reiškia šokis?
Šokis man yra visas gyvenimas. Ne kaip metafora, o kaip tikrovė. Per šokį kūriau save, savo kelią ir savo teatrą. Tai buvo ne tik asmeninis pasirinkimas, bet ir atsakomybė – prisidėti prie to, kad šiuolaikinis šokis Lietuvoje būtų pripažintas kaip pilnateisė meno forma šalia kitų menų. Didelę įtaką tam turėjo mano mokytoja Kira Daujotaitė, kuri nuolat kartodavo: „Eik. Daryk. Prašyk.“ Ši mintis tapo mano veikimo principu – judėti pirmyn, net kai kelio dar nėra.
Kaip gimė pavadinimas „Aura“?
Tai buvo labai natūralus momentas. Vieną vasaros dieną sėdėjau senamiesčio kavinėje, gėriau kavą ir galvojau apie teatro vardą. Ir staiga atėjo žodis – „Aura“. Jis pasirodė itin tikslus. Aura – tai tas dvasinis laukas, kuris tave supa. Galvojau, jog nuo scenos skleisti ir didinti šį lauką ir yra mūsų tikrasis kelias.
Kaip augo kolektyvas bėgant laikui?
Kolektyvas augo kartu su manimi. Pradžia buvo labai paprasta ir sunki – šokome ant betono, klodavome linoleumą, o po juo pjuvenas, kad nors kiek suminkštintume grindis, prisitaikydavome prie bet kokių sąlygų. Visi šokėjai atėjo „iš gatvių“, t.y. paprasti moksleiviai, nebaigę jokių šokio mokyklų, nes tokių nebuvo. Viską reikėjo kurti nuo nulio.
Šiandien situacija pasikeitusi iš esmės – į atrankas gaunu šimtus paraiškų iš viso pasaulio, o jauni šokėjai atvyksta į Kauną tam, kad galėtų dirbti „Auroje“. Tai geriausiai parodo, kiek daug nueita.
Kaip pavyko nenuleisti rankų?
Manau, tai charakterio klausimas. Jei kažką pradedu, turiu pabaigti. Iki šiol labai aiškiai prisimenu vieną akimirką, kai man buvo šešiolika ir po repeticijos stovėjau tuščioje scenoje prieš tuščias kėdes. Visi jau buvo išėję, o aš, likusi viena, iš pat širdies gelmių sušnabždėjau: „Dieve, nieko nenoriu, tik leisk man būti scenoje.“
Tai turbūt buvo labai stipri manifestacija, nes Dievas, visata man davė viską ir dar daugiau. Iki šiol esu scenoje, tik dabar šoku savo šokėjų kūnuose, išgyvendama kiekvieną judesį savo statomuose spektakliuose.
Kaip gimė festivalis?
Festivalio pradžia buvo labai organiška. 1989 metais jam impulsą davė Jūratė Elena ir Česlovas Norvaišos suteikdami Krokuvos šiuolaikinio šokio trupės kontaktus, taip užsimezgė vieni pirmųjų tarptautinių kontaktų, iš kurių išaugo idėja kviesti trupes į Lietuvą. Taip gimė festivalis, ilgainiui tapęs viena svarbiausių šiuolaikinio šokio platformų regione.
Šiandien mano tikslas – pristatyti stiprias, savo vardą tarptautinėje scenoje jau turinčias trupes, kad festivalio žiūrovai Kaune pamatytų tai, kas rodoma ir prestižinėse pasaulio scenose.
Kaip apibūdintumėte savo kolektyvą?
Jei reikėtų įvardyti vieną svarbiausią savybę, tai būtų aistra šokti ir tai daryti aukščiausioje kokybėje. Mano šokėjai yra kūrybingi, disciplinuoti ir atsakingi už savo profesinę kokybę. Per daugelį metų tapome šeima – ne deklaratyviai, o natūraliai, per bendrą darbą ir pasitikėjimą.
Visada sakau, kad kūnas šokyje yra instrumentas, tačiau tam, kad jis būtų įdomus, nenuspėjamas, visą gyvenimą turi nešti į jį informaciją, kaip bitės neša medų į avilį.
Kaip renkatės šokėjus?
Manęs niekada nedomino vien techniniai parametrai: ūgis, išvaizda ar konkretus stilius. Ieškau individualybės. Kuo žmogus savitesnis – tuo jis man įdomesnis. Atrankose visada prašau vieno, kad šokėjas man parodytų, kas jis, ne ką yra išmokęs, o kuo yra unikalus, greitai imantis informaciją, perleidžiantis per save ir parodantis savo interpretaciją, kuri kiekvieno šokėjo yra skirtinga. Mane domina žmogaus vidinis pasaulis, nes būtent jis scenoje sukuria tikrumą, jei šokėjas pats jaučia iki pašaknų, ką jis savo kūnu kalba žiūrovui. Tuo „Aura“ ir yra ypatinga ir skiriasi nuo kitų trupių.
Ar yra momentų, ypač įsiminusių iš darbo su šokėjais?
Vienas toks momentas iki šiol labai ryškus. Kartą pasikviečiau baleto choreografą iš Operos ir baleto teatro statyti spektaklį, ir jis, pamatęs vieną jauną vaikiną, iš karto pasakė: „Vyk tu jį lauk greičiau. Ar nematai, kad iš jo šokėjo nebus niekada.“
Tas vaikinas prieš tai buvo sportininkas, neturėjo jokios šokio patirties. Bet aš jame pamačiau potencialą ir leidau likti. Šiandien jis jau daugiau nei trisdešimt metų šoka garsioje Berlyno trupėje. Tokios istorijos primena, kaip svarbu žmoguje pamatyti ne tik tai, kas jis yra dabar, bet ir kuo gali tapti.
Kokie „Auros“ lūkesčiai šiandien?
Beveik visi žino „Aurą“, bet, deja, ne visi matė ją gyvai. Mano svajonė visus juos pamatyti sėdinčius žiūrovų kėdėse. O mes garantuojam puikų, įdomų, pilną emocijų vakarą su aukščiausio lygio šokėjais iš viso pasaulio. Per pastarąjį dešimtmetį dažnai girdžiu, jog „Aura“ dabar išgyvena Aukso amžių. Tai svarbus įvertinimas, ypač, kai jis ateina ne tik iš Lietuvos, bet ir iš tarptautinės bendruomenės.
Kaip publika šiandien priima šiuolaikinį šokį?
Man visada svarbu matyti naujus žmones salėje. Tai ženklas, kad auditorija plečiasi, kad šokis pasiekia vis daugiau žmonių. Didžiausias atlygis – girdėti, kai po spektaklio žmonės išeina su emocijomis, klausimais, atradimais. Tai reiškia, kad šokis juos palietė.
Šokio spektaklis niekada nėra baigtinis kūrinys – jis nuolat keičiasi, nes kinta ir šokėjai, jų interpretacijos. Aš pati labai dažnai keičiu, tobulinu savo darbus, todėl šokis visuomet išlieka gyvas.
Ko palinkėtumėte Kaunui?
Menas ir kultūra – tai maistas sielai. Linkiu kauniečiams tobulėti viduje, kad taptume jautresni, atsimerktume ir pamatytume, kokiame nuostabiame pasaulyje gyvename. Labiausiai liūdina, kai girdžiu: „Ką man davė Lietuva?”. Gal geriau paklauskime savęs: „O ką aš jai daviau?“.
