Šokėjas, treneris, choreografas, vadovas, dailininkas, chirurgas, tėvas, Kauno garbės pilietis – visa tai ir dar daugiau įkūnijo vieną ryškiausių Lietuvos sportinių šokių asmenybių – Česlovas Norvaiša. Eidamas 91-uosius metus Anapilin iškeliavęs daugkartinis čempionatų laureatas daugelio prisiminimuose išliks kaip nuoširdumo, elegancijos ir aristokratiškumo pavyzdys.
„Pamenu, kokiais 1960-aisiais Norvaišos atsikraustė į Vičiūnus. Tais laikais žmonių čia negyveno daug, tačiau kaimynai bendravo, kūrė ryšius. Jų dukra buvo metais ar dvejais jaunesnė, todėl susidraugavome, dažnai užsukdavau į jų namus.
Visuomet augome kaimynystėje: vieni ant kalno, kiti pakalnėje. Gal ne kasdien susitikdavome, bet vis tiek rasdavom kelią vieni pas kitus. Nuo tada iki paskutinių akimirkų Česlovas skleidė optimizmą, visuomet pokštavo. Netekome draugo ir iškilaus žmogaus, kurio labai trūks visai Lietuvai“, – sakė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.
Daugelis jį pažinojo kaip vieną stipriausių Lietuvos sportinių šokių kūrėjų ir puoselėtojų. Tačiau tiems, kurie turėjo progą su juo pabendrauti artimiau, jis buvo kur kas daugiau nei titulai ar apdovanojimai. Tai buvo žmogus, šokį prilyginęs gyvenimo kalbai – pagarbiai, reikalaujančiai disciplinos ir kartu kupinai nuoširdaus džiaugsmo.
Kartu su žmona Jūrate Elena Norvaišiene jis įkūrė tarptautinį pramoginių šokių konkursą „Gintarinė pora“, tapusį vienu žinomiausių tokio pobūdžio renginių Lietuvoje. Taip pat ne kartą dalyvavo pasaulio ir Europos pramoginių šokių čempionatuose. Ilgus metus Česlovas Norvaiša vadovavo Lietuvos sportinių šokių federacijai, vėliau tapo ir jos Garbės prezidentu.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierius, sportinių šokių klubo „Sūkurys“ įkūrėjas taip pat buvo žinomas dėl savo sukurtų choreografijų žinomiems dramos spektakliams.
Kauno miesto garbės pilietis kartu su žmona buvo laikomi viena gražiausių porų ne tik šokių aikštelėje, bet ir už jos ribų – jiedu pasižymėjo išskirtine darna, kūrybiškumu, vidine harmonija ir paprastumu.
Jų dėka susibūrė stipri ir vieninga šokėjų bendruomenė. Jaunoji karta turėjo įkvepiantį pavyzdį siekti aukštumų ir puoselėti šokių tradicijas su meile bei atsidavimu.
Ne mažiau svarbi buvo ir kita Česlovo Norvaišos gyvenimo pusė – medicina. Baigęs studijas Kaune, jis dirbo gydytoju chirurgu. Tai profesija, reikalaujanti preciziškumo, atsakomybės ir vidinės ramybės. Būtent šios savybės atsispindėdavo ir šokių aikštelėje.
„Bendravimas su Česlovu visada buvo šiltas, nuotaikingas ir visomis gyvenimo temomis. Tai asmenybė, kuri savo požiūriu į gyvenimą, veiksmais rodė tikro džentelmeno pavyzdį. O jo talentai ir kūrybiškumas nuolat stebindavo. Manau daugeliui žmonių jis buvo mokytojas ne tik šokių aikštelėje, bet ir už jos“, – prisiminimais dalijosi vicemeras Andrius Palionis.
Nors visuomenė jį pirmiausia pažinojo kaip legendinį sportinių šokių šokėją ir trenerį, jis turėjo ir ypatingą talentą tapybai bei piešimui. Tie, kuriems teko garbė legendą pažinti artimiau, neretai sulaukdavo ir asmeninio portreto. Talentui parodyti jam pakakdavo pieštuko ir servetėlės.
Česlovas Norvaiša užkulisiuose niekada nestokojo optimizmo ir gero humoro. Svečius pasitikdavo su pokštais, triukais ar saldainiais kišenėje.
„Česlovui visada nuoširdžiai rūpėjo, kaip ir kuo gyvena mūsų miestas – Kaunas. Jis piešė žmones ir jų gyvūnus, nes juos mylėjo ir jais rūpinosi. Netekome mokytojo, partnerio ir žmogaus, kuris savo gyvenimu mokė mus svarbiausios pamokos – pirmiausia visada būti žmonėmis“, – sakė vicemeras Mantas Jurgutis.
Šviesų velionio atminimą brangins ir saugos daugybė žmonių, kuriems teko garbė jį pažinti. Česlovo kūryba, darbštumas ir žmogiškumas dar ilgai gyvens atmintyje ir širdyse.
Kauno meras Visvaldas Matijošaitis kartu su komanda reiškia nuoširdžią užuojautą visų kauniečių vardu velionio žmonai, Kauno miesto tarybos narei ir Garbės pilietei Jūratei Elenai Norvaišienei, taip pat artimiesiems, draugams ir šokių bendruomenės nariams.
Su iškiliu sportinių šokių meistru, atsidavusiu mokytoju ir šviesia asmenybe buvo atsisveikinta Kauno kultūros centre, kuris buvo tapęs Č. Norvaišos antraisiais namais. Kovo 12-ąją velionis palaidotas Petrašiūnų kapinėse, kur jį į paskutinę kelionę palydėjo gausi artimųjų, bičiulių, mokinių ir gerbėjų minia.
