Artėjant mokslo metams, tėveliai skuba suruošti vaikus į mokyklą. Kol vienus gąsdina mokyklinio krepšelio kaina, kiti renkasi tvaresnius sprendimus ir suruošia vaikus su minimaliomis išlaidomis. Buvusi vestuvių organizatorė, pasirinkusi tvarų gyvenimą arčiau gamtos, Viktorija Prokofjeva sako, kad didžiausia problema – ne didelės kainos, o per didelis vartotojiškumas. Ji atskleidžia, kas padeda išvengti priešmokyklinio streso ir išlaidų. Tuo tarpu gamintojų ir importuotojų asociacijos „Gamtos ateitis“ viešinimo ir marketingo vadovė Diana Ramanauskaitė dalinasi patarimais, kaip mokyklinį pasiruošimą padaryti draugiškesnį gamtai.
Per brangu? O gal iš tiesų – per pigu?
Nauji rūbai, kuprinė, kanceliarinės prekės – visam tam artėjant rugpjūčiui tenka papurtyti pinigines. Tačiau V. Prokofjeva sako, kad kainos pas mus nesikandžioja. Priešingai – viskas taip pigu, kad prisiperkame per daug.
„Man atrodo, šiais laikais bėda ir yra tame, kad viskas taip pigu. Nereikia sukti galvos, kaip išleisti vaikus į mokyklą. Dėl to vaikams leidžiama pirkti viską, ko jie nori. Bėda yra besaikiame pirkime“, – sako gamtai draugiško gyvenimo būdo vaikus mokanti moteris.
Anot jos, vartotojiškumą skatina ir pigių, nekokybiškų daiktų pirkimas. Šie greit susidėvi, todėl dažnai tenka pirkti naujus. „Geras daiktas gali ir daugiau kainuoti, bet tarnus ilgiau. Bet jeigu pati mama kiekvieną sezoną perka pigius rūbus iš naujų kolekcijų, o paskui pasakoja vaikui, kad jis negali kasmet naujos kuprinės nusipirkti – taip irgi negali būti“, – įspėja V. Prokofjeva.
Moters vaikai lanko Vilniaus Valdorfo mokyklą, kurioje akcentuojamas tvarumas ir gamtai draugiški sprendimai. Ši mokykla ypatinga ir tuo, kad joje nerekomenduojama papildomai ruoštis rugsėjo pirmajai.
„Mūsų mokykloje svarbu kiekvienais metais nesiruošti mokslo metams. Čia nėra aplankalų, sąsiuvinių irgi beveik neprireikia, o vadovėlių vaikai nenaudoja. Pieštukines pradinėse klasėse neria ir mezga patys, jose atsiranda ergonomiški pieštukai, kurie naudojami, kol susidrožia. Nėra tokio dalyko, kaip nusipirkti parkerį, pieštuką ar sąsiuvinį būtent naujiems mokslo metams“, – pasakoja V. Prokofjeva.
Į dėvėtų rūbų parduotuvę – be baimės
Moters šeimoje auga du vaikai. Sūnus bus trečiokas, o dukra – penktokė. Nors tėvai galėtų kasmet pirkti vaikams naujus rūbų komplektus, jie renkasi kitą kelią.
„Perkam ir iš panaudotų daiktų internetinių platformų, drąsiai apsiperkame dėvėtų daiktų parduotuvėse. Rūbus nešiojam visi iš eilės pakaitomis. Bendruomenėje mūsų rūbai perduodami iš rankų į rankas. Aš praktiškai užauginau savo vaikus nepirkdama rūbelių. Turiu labai gerą draugų ratą ir įprotį atiduoti arba pasiimti tai, ko kitam nebereikia. Tai man labai normalu, kad mano vaikai nuolatos apsirengę dėvėtais rūbais“, – pasakoja V. Prokofjeva.
Nors rūbams neišlaidauja, moteris neaukoja kokybės. Anot jos, geriau pirkti naudotą gero gamintojo rūbą, nei naują, bet nekokybišką. „Geriau pirkti geros kokybės daiktą ir jį ilgiau naudoti, nei liesti nemalonų audinį, nuolat taisyti nekokybišką užtrauktuką ir galiausiai viską po metų išmesti“, – sako moteris.
Pasak jos, vaikai tokį gyvenimo būdą puikiai priima ir patys nereikalauja naujų pirkinių. „Mūsų šeimoje visiškai nėra apsipirkinėjimo kultūros, išskyrus maisto prekes. Mano vaikams 11 ir 9 metai – jie niekada nėra
buvę prekybos centre apsipirkti sau, pavyzdžiui, rūbų. Jei tos apsipirkimo kultūros šeimoje nėra, tai ir vaikams nėra pirkimo pagundų. Mes taip juos auginome, mokėme nedaikteliauti“, – sako dviejų vaikų mama.
Mažiau spalvų – daugiau ramybės
Neįprastas moters sprendimas – kuo mažiau spalvų vaikų aprangoje ir daiktuose. Tai padeda sumažinti išorinę stimuliaciją, kuri blaško vaikų dėmesį ir vargina nervų sistemą.
„Stengiamės rinktis natūralias žemės spalvas, ne ryškias rožines, salotines. Kai klasėje sėdi daug vaikų su skirtingais spalvotais daiktais, jie visi ir žiūri į tuos daiktus ir mato kažkokius savo herojus – Elzą, kuri „dalyvauja“ pamokoje kartu su jais. Vaikas pasimeta tuose „branduose“, spalvose. Tai daro didelę įtaką, net jei mes to sąmoningai nesuvokiame“, – sako moteris.
O ką daryti, jei mažieji vis tiek trokšta ir reikalauja naujų, ryškių, herojais margintų daiktų, kuriuos netrukus teks išmesti?
„Pagrindinis dalykas – rodyti gerą pavyzdį. Taip pat svarbu kalbėti su vaikais apie tai, iš kur atsiranda daiktai, apie tvarumą. Galima kartu su klasiokų tėvais inicijuoti bendrus pirkimus ar pasidalinimą daiktais. Jei matome, kad mokyklos sąraše atsiranda nereikalingi daiktai – kelti klausimą, ar jie tikrai reikalingi. Taip pat svarbu kalbėti, kad labai gerai yra naudoti dėvėtus dalykus. Tikrai yra gerų, aukštos kokybės naudotų daiktų“, – pataria V. Prokofjeva.
Proga mokyti vaikus tvarumo
Pasiruošimas naujiems mokslo metams yra gera proga kalbėtis su vaikais apie tvarumą ir praktiškai pamokyti rūšiavimo. Taip tvirtina gamintojų ir importuotojų asociacijos „Gamtos ateitis“ viešinimo ir marketingo vadovė Diana Ramanauskaitė.
„Svarbiau už naują pieštukinę – švarūs stalčiai ir lentynos. Tai tarsi švari pradžia vaikui, kuriam reikės dėtis į galvą naujas žinias. O taip pat apsišvarinimas ir susitvarkymas prieš mokyklą gali tapti praktine pamoka, jei pakviesime vaikus joje dalyvauti“, – sako D. Ramanauskaitė.
Peržiūrint senus mokyklinius daiktus, galbūt prikeliant juos naujam gyvenimui, išrūšiuojant ir išmetant nereikalingus, vaikai gali išmokti svarbiausių tvaraus vartojimo ir rūšiavimo pagrindų. Tiesa, rūšiuodami nebereikalingus mokyklinius reikmenis dažnai klysta ir tėveliai.
„Pagrindinė klaida – į plastiko konteinerį metami daiktai, kurie nėra perdirbami. Pavyzdžiui, flomasteriai, seni aplankalai, dažų indeliai. Reikia prisiminti, kad perdirbamas tik tam tikros sudėties plastikas, kuris turi atitinkamą žymėjimą. Tai yra įvairių daiktų pakuotės, bet ne patys daiktai. Kad būtų paprasčiau, vaikams galima paaiškinti bei patiems prisiminti: pakuotes rūšiuojame, o kitą plastiką metame į mišrias atliekas“, – aiškina D. Ramanauskaitė.
Į mišrias atliekas keliauti turėtų ir sulūžę žaislai, nebetinkami naudoti teptukai, kreidelės, pieštukai, plastilinas, pieštukinės. Iškyla klausimas – o ką iš mokyklinių reikmenų galima perdirbti?
„Prirašyti sąsiuviniai, pratybos turėtų keliauti į popieriaus konteinerį perdirbimui. Ta pačia proga galima paaiškinti vaikui, kad popierius gaminamas iš medžių. Kai rūšiuojame ir perdirbame, mes saugome medžius. Tai žinodamas dažnas vaikas pats mielai padeda rūšiuoti ir jau nuo mažų dienų mokosi gerbti gamtą“, – sako asociacijos „Gamtos ateitis“ atstovė.
Viktorija Prokofjeva_fotografė Ugnė Bartušė
