Paskutinė mokslo metų diena ir pagaliau išsiilgta laisvė – miegu, kiek noriu, būnu su draugais, kiek noriu, sėdžiu prie kompiuterio, kiek noriu. Tėvams tokia atostogų samprata, aišku, kelia abejonių: kaip įprastos rutinos nebuvimas paveiks vaiko emocinę sveikatą, kiek tokios atostogos bus prasmingos, kaip užimti vaiką, kad jis ir pailsėtų, ir beprasmiškai nešvaistytų laiko.
Ar visi vaikai mėgaujasi atostogomis
Asmens sveikatos klinikos Klaipėdos skyriaus vaikų ir paauglių psichologė, kandidatė psichoterapeutė Karolina Kančiauskytė-Beigė sako darbe pastebinti keletą dėsnių, susijusių su mokyklos (ne)buvimu.
Pasak jos, vieni vaikai ir paaugliai tarsi „pasveiksta“ – išnyksta arba stipriai sumažėja stresas ir nerimo lygis, pagerėja nuotaika, dažniausiai natūraliai pagerėja ir santykiai su tėvais, draugais. Jie gali miegoti, kiek norisi, skirti daugiau laiko savo pomėgiams, realizuoti save stovyklose, bendravime su draugais.
Būtent mokymosi aplinka jiems kėlė stresą, todėl dabar jis mažėja, nes nereikia atlikti namų darbų, rašyti kontrolinių, būti mokykloje.
Tačiau, pasak K. Kančiauskytės-Beigės, būna ir kitaip. „Kiti vaikai vasarą priima su nerimu, susirūpinimu (ypač tai iškomunikuoja vyresni, jeigu jau yra patyrę). Pavyzdžiui, baiminasi, kad vasarą praleis be draugų ir jausis vieniši (galbūt neturi artimų draugysčių, galbūt jie patys ar jų draugai išvyksta kur nors visai vasarai), kad neturės kuo save užimti, nuobodžiaus, „prašvaistys“ veltui vasarą ir nieko gero nenuveiks“, – aiškina psichologė.
Nors šiems vaikams mokyklinė rutina ir gali kelti rūpesčių, bet kartu užima jų laiką, protą, mokantis jiems nelieka laiko (arba lieka mažiau) su kitomis gyvenimo sritimis susijusiam nerimui.
Psichologės teigimu, daliai vaikų mokykla yra pagrindinė socializacijos ir bendravimo poreikį patenkinanti vieta (bendrauja tik su vaikais klasėje ir neturi artimų draugų už mokyklos ribų). Jiems atostogų metu gali kilti vienišumo jausmas, atsirasti atribojantis elgesys (stipriai padidėja naudojimosi kompiuteriniais žaidimais ar internetu laikas).
Daliai vaikų atostogos tampa pereinamuoju laikotarpiu, pavyzdžiui, keičiant pradinę mokyklą į progimnaziją ar progimnaziją į gimnaziją, esant naujos ugdymo vietos paieškoms. „Tai irgi daliai vaikų gali apsunkinti mėgavimąsi vasaros atostogomis ir kelti nerimą dėl to, kas jų laukia toliau, kaip seksis naujoje mokykloje, ar pavyks susirasti draugų“, – sako psichologė.
Rutina – saugumo ir aiškumo garantas
Kančiauskytė-Beigė pastebi, kad mokyklinė rutina tinka tikrai ne visiems vaikams, ypač paauglystėje ji kelia daug nuovargio, sunkumų, nes pamokų laikas gan dažnai gali nesutapti su paauglio cirkadiniu ritmu, dėl to jiems susidaro miego skola, kurią kompensuoja savaitgaliais. Tad paaugliams vasaros metu jų susikurta rutina gali leisti geriau pailsėti.
„Visgi daliai vaikų įprastos rutinos dingimas (kaip miegojimas, valgymas tuo pačiu laiku, įprastos veiklos) sukelia sunkumų išbūnant su savo emocijomis, vaikas gali tapti dirglesnis, jautresnis, gali kilti miego ar valgymo sunkumų“, – aiškina specialistė.
Be to, pasak jos, kartu su mokykline rutina gali tarsi dingti ir kompiuterio, telefono, interneto (ar bendrai ekranų) ribojamas laikas. Labiau tam imlūs vaikai dingus įprastai rutinai gali itin daug laiko praleisti prie kompiuterinių žaidimų ar kitų pramogų ekranuose.
„Apskritai rutina ir jos buvimas ar nebuvimas yra susijęs (ypač mažesniems vaikams) su aiškumu ir saugumu“, – akcentuoja psichologė. Ji pateikia keletą patarimų, kaip padėti vaikui naujoje kasdienybėje.
Reikia sukurti naują rutiną. Tai panašus miegojimo laikas, ekranų ribojimai, kokios nors pasikartojančios veiklos (pvz., ėjimas į lauką su šeima). Galima įtraukti vaikus į atostogų planavimą ir vizualiai apie tai informuoti (įtraukti į šeimos kalendorių ar pan.).
Būtina skatinti socialinius santykius. Siūlyti žaidimus kieme, įtraukti į dienines ar visos paros stovyklas, dienos centrus.
Kalbėtis su vaiku apie jo kasdienybę. „Kartais mokslo metų eigoje pagrindinė tėvų ir vaikų pokalbio tema yra mokykla, o jos vasaros metu nėra. Bet tai nereiškia, jog nebėra apie ką kalbėtis, tai kaip tik reiškia, kad dabar puikus laikas daugiau kalbėtis apie vaikų pomėgius, draugus ir visas kitas jų gyvenimo sritis“, – sako specialistė.
„Naudingai praleisti“ vasarą
Pasak psichologės, nėra vieno geriausio varianto, kaip praleisti vasarą. „Vieni vaikai gali turėti suplanuotą vos ne visą vasarą įvairių stovyklų bei išvykų ir gali nekantraudami to laukti, o kitiems šis planas atrodys kaip tikra kančia ir jie labiausiai norės išvykti pas senelius į kaimą ar tiesiog vasaroti savo namuose ir būti savame mieste“, – teigia ji.
Kančiauskytė-Beigė akcentuoja, kad puiku, jeigu „naudingai praleista“ vasara tėvų ir vaikų suprantama panašiai. Tuomet abi pusės gali jaustis patenkintos – tiek vaikas, kad turėjo galimybių praleisti vasarą, kaip norėjosi, tiek ir tėvai, kad galėjo vaikui tai suteikti.
O jei „naudingai praleista“ suprantama skirtingai? „Tada didėja konfliktų rizikos. Pavyzdžiui, jeigu tėvai turi lūkestį, kad vasaros metu vaikas skirs laiko ir mokymuisi, o vaikas to visiškai nenori, tai natūraliai gali kelti vaiko pyktį, pasipriešinimą tėvų lūkesčiui. Arba jeigu tėvams „naudinga“ vasara atrodo daug vasaros stovyklų, o vaikui to yra per daug, galbūt jis pasiilgsta namų, pavargsta būti ilgą laiką tarp vaikų, trūksta tėvų kontakto“, – aiškina psichologė.
Ji pastebi, kad būna atvejų, jog tėvų lūkestis, kad vaikas mokytųsi vasaros metu, yra pagrįstas (mokykla yra pateikusi vasaros knygų skaitymo ar kitų užduočių). Tada geriausia tartis su vaiku, planuoti, kada ir kaip tas užduotis atliks – įvesti savotišką rutiną.
Idealių veiklų nebūna
Ieškantiems tobulų veiklų vaikų vasaros atostogoms, K. Kančiauskytė-Beigė sako, kad net ir pačią teoriškai geriausiai atrodančią veiklą galima „sugadinti“: „Pavyzdžiui, puikios programos stovykla, tačiau joje vaikui nepavyksta užmegzti draugysčių, galbūt net susipyksta su kuo nors ar patiria kitų nemalonių potyrių ir iš stovyklos išsiveža ne tik gerų, bet ir nemalonių prisiminimų.“
Vieniems, pasak psichologės, nauji žmonės, kelionės, stovyklos kelia daug džiugių emocijų, džiugaus laukimo ir jaudulio. Kitiems tai gali atnešti nemažai nerimo, rūpesčių, gali būti labai sudėtinga prisitaikyti prie kitokios rutinos, aplinkos (pvz., miegoti ne savo lovoje). Ypač jeigu tai pirmos patirtys (pirma stovykla gyvenime).
Kančiauskytė-Beigė pataria išsiaiškinti, ko vaikas nerimauja labiausiai, kas gali nutikti, kokio scenarijaus baiminasi, gal jis ko nors nežino, nesupranta. Kuo vaikas turi daugiau informacijos, tuo ramiau jaučiasi.
Psichologė siūlo tartis dėl pokyčių „dalimis“: „Jeigu pernelyg baisu stovyklos su nakvyne, galbūt šią vasarą galima išbandyti tik dienines stovyklas arba kelioms naktims išvykti pastovyklauti su visa šeima, kad vaikas suprastų, ką reiškia gyventi miške, prie ežero. Keliones taip pat galima „dozuoti“: pradėti nuo trumpesnių, artimesnių ir stebėti, kaip jaučiasi vaikas.“
Tiems, kurie bijo, kad vaikai gali nuobodžiauti, psichologė primena, kad nuobodulys, kaip ir bet kuri kita mūsų patiriama emocija, yra natūrali ir gali būti naudinga: „Kai nuobodžiaujame, mūsų smegenys priverstos ieškotis veiklos ir čia mes galime sugalvoti naujų, kūrybiškų būdų ką nors veikti. Nuobodulys mus „pastumia“ sukurti ką nors naujo, atrasti naujų veiklų ar prisiminti apie veiklas, kurias buvome ilgam pamiršę.“
Žinoma, veiklų paieškos ne visada gali būti naudingos, vaikai ar paaugliai taip gali pasirinkti ir nenaudingą ar net žalingą ar pavojingą veiklą. „Vis dėlto nuobodulys – tai emocija, kurios mes negalime išvengti, tad svarbu su ja išmokti būti saugiu, priimtinu būdu“, – akcentuoja psichologė.
Vasaros atostogų siekiamybė, pasak jos, balansas tarp užimtumo ir laisvo laiko (arba kitaip – nuobodulio laiko). „Kad ir kokios veiklos būtų, tampa itin svarbu santykiai ir žmonės aplink – tėvai, seneliai, draugai, artimieji“, – pabrėžia ji.
Jei vaikas nieko nenori
Kančiauskytė-Beigė pastebi, kad paprastai nenorą sukelia tam tikros priežastys: galbūt tai nemaloni turėta patirtis, galbūt vaiko norai yra visai kitokie nei tėvų siūlomi variantai, galbūt jis visai kitaip įsivaizdavo savo vasarą, galbūt jaučiasi jau „išaugęs“ kokias nors veiklas (pvz., nakvynes pas senelius).
„Pirmiausia reikia vaiką išklausyti ir išgirsti stengiantis neprimesti savo vidinių įsitikinimų, nuostatų ar manymo, kaip jums atrodytų geriau ar naudingiau. Kartais gali būti sunku priimti, kad vaikui dalykai ima atrodyti kitaip, keičiasi jo prioritetai, pomėgiai, norai“, – sako specialistė.
Svarbu išklausyti vaiką kaip galima ramiau. Ji siūlo netgi imti pertraukėlę, jeigu reikia („Leisk man apie tai šiandien pagalvoti ir savo atsakymą, nuomonę aš tau pateiksiu ryt ryte“). Juk vaikams sunku dalintis mintimis, jei bijo, kad tėvai supyks.
„Kai žinome nenoro priežastį, lengviau pasirinkti tolimesnį reagavimo kelią. Kartais reikia tam tikrų atsakymų, kartais palaikymo ar paraginimo, kartais trumpo pasitestavimo, kad būtų drąsiau pradėti vasaros planus (pvz., keliauti į savarankišką stovyklą su nakvyne)“, – aiškina psichologė.
Vis dėlto, pasak K. Kančiauskytės-Beigės, pasitaiko atvejų, kai reikia kreiptis į specialistus: „Verta kreiptis, kai nenorą lydi stiprios emocijos, su kuriomis nebepavyksta išbūti, jos trukdo kasdienybei, pavyzdžiui, stiprus nerimas, liūdesys, apatija ar kt. Kartais vaikai (ypač vyresni, paaugliai) patys pasidalina, jog nesupranta, kodėl taip jaučiasi, kad jiems sunku ir kad norėtų pagalbos.“
