Kai kiekvieni metai – jubiliejus! Ignalinos kraštas tikrai turtingas ilgamečių. Gegužės 25 d. rajono savivaldybės meras Laimutis Ragaišis aplankė ir pasveikino 103-ejų metų gimtadienį tą dieną šventusią Naujojo Daugėliškio seniūnijos Naujojo Kampelio kaimo gyventoją Nataliją Kričelienę – vis dar smalsią, guvią, skaitančią, mezgančią ir su šypsena kiekvieną dieną sutinkančią.
Laiminga sėdėjo močiutė savo gražios šeimos apsupta, džiaugėsi savais ir svečiais, pati perskaitė jai įteiktą sveikinimą. Nors rajone sveikinami apvalaus skaičiaus sukakčių sulaukę jubiliatai, bet jau po šimto metų kiekvieni metai – kaip didelis jubiliejus. Linkėdamas sveikatos, šviesių minčių ir artimųjų meilės, meras dėkojo Natalijai už jos gražaus ir doro gyvenimo pavyzdį, už sukauptą išmintį, meilę Lietuvai ir savo kraštui.
,,Toks ilgas amžius – Dievo dovana ir palaiminimas. Jūsų gyvenimo kelias – tai neįkainojama patirties, stiprybės ir išminties dovana mums visiems. Patyrėte ne vieną laikmečio iššūkį, tačiau išlikote tvirta, šviesi ir įkvepianti asmenybė…“,– sakė meras, dovanojęs jubiliatei rankų darbo dekoratyvinį paveikslą ,,Gyvenimo medis“.
Šie metai Natalijai ypatingi ir dėl dar vienos priežasties – suėjo lygiai 50 metų nuo dienos, kai ji baigė Daugėliškio mokyklos neakivaizdinį skyrių. Neįprasta, bet kartu su ja tą pačią dieną diplomus gavo ir dvi jos dukros – Virginija ir Regina. Taip jos visos trys tapo klasiokėmis, o ši istorija šventės dieną linksmai prisiminta.
Įspūdingas Natalijai buvo ir 102-asis gimtadienis. Tuomet ją pasveikino Ignalinos krašte viešėjęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Jis įteikė gėlių puokštę, linkėjo stiprios sveikatos ir žavėjosi ilgaamžės dovana – kryželiu siuvinėtu paveikslu, kurį ji sukūrė būdama 100 metų.
Natalija Barusevičiūtė-Kričelienė visą gyvenimą praleido gimtajame Naujojo Kampelio kaime (Naujojo Daugėliškio seniūnija), savo tėvelių nameliuose. Anksti likusi našle viena išaugino dvi dukras, o jos jai atsidėkojo meile ir šiluma, dovanojo 10 anūkų ir 10 proanūkių.
Tai pats didžiausias močiutės džiaugsmas. Ji sakė, kad jaučiasi labai laiminga. O gyventi ir sulaukus tokio amžiaus jai labai įdomu. Natalija palikti namus turėjo tik dukart: tris metus lenkų laikais mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje Vilniuje, o sovietmečiu buvo ištremta ir traukiniu išriedėjo į lagerį Komijoje. Nuteista už pagalbą partizanams. Tremtyje išbuvo trejus metus.
Grįžusi dirbo Naujojo Daugėliškio valsčiuje raštininke, vėliau – kolūkyje, tarybiniame ūkyje vyr. buhaltere. Rūpinosi namais, ūkiu, augino dukras, išleido studijuoti, iškėlė joms vestuves. Šios moters gyvenimo istorija – tikrai įkvepianti. Tai šviesos, tvirtybės, tikėjimo ir begalinės meilės pavyzdys.
Kitas gražus pavyzdys – jos didelė ir draugiška šeima, taip nuoširdžiai mama, močiute ir prosenele besirūpinanti, bendraujanti, tėviškę sauganti ir gražinanti.
