Balandžio 9–12 d. Šveicarijoje, Vintertūro miestelyje, rinkosi kairiųjų pažiūrų jaunimas iš visos Europos – čia vyko kas dvejus metus rengiamas jaunųjų Europos socialistų (YES) kongresas. Renginio metu buvo svarstomi visai Europai aktualūs klausimai, rengiamos pozicijos, kurios vėliau nusės į visus Europos kairiuosius vienijančios Europos socialistų partijos (PES) darbotvarkę. Dauguma pateiktų rezoliucijų atspindėjo jaunimo nedarbo problemą bei šiuo metu Lietuvai itin aktualų klausimą – poreikį modernizuoti darbo santykius.
Valstybės negebėjimas suteikti darbo vietos jaunam žmogui – tai negebėjimas išnaudoti turimo potencialo, papildoma finansinė našta, visuomenės patiriama socialinė atkirtis. Ilgalaikių bedarbių, motyvaciją dirbti praradusių žmonių ar socialiai pažeidžiamų asmenų, kuriems sunkiau savarankiškai susirasti darbą, įtraukimas atgal į darbo rinką, žmogaus gyvenimo gerovė plačiąja prasme – tai Europos jaunųjų socialistų vienas pagrindinių tikslų.
2013 metais paskelbta, jog žemyno mastu jaunimo nedarbas siekė 6 milijonus gyventojų. Europos Sąjunga (ES) skyrė 6 milijardus eurų šiai problemai spręsti. Bet bėda lieka neišspręsta iki šiol – kai kuriose Pietų Europos valstybėse jaunimo nedarbas šiuo metu viršija 50 procentų ribą. Jaunųjų Europos socialistų manymu, dirbtinis darbo vietų kūrimas ilgalaikės problemos neišspręs – laikinais finansiniais ištekliais dotuojamos darbo vietos, jiems išsekus, bus panaikintos, žmonės vėl taps bedarbiais.
Šiuo metu prie nacionalinių vyriausybių vairų stovinčių politikų užduotis – numatyti ateitį, būti atsakingais už tvarią Europos ekonomikos raidą, už žemyno gyventojų gerovę ne tik šiandien, bet ir už dešimties ir penkiasdešimties metų. Todėl būtina modernizuoti darbo santykius.
Daugumoje Europos šalių, tarp jų ir Lietuvoje, galiojantys teisės aktai neužtikrina jaunų, patirties neturinčių gyventojų galimybės gauti darbą. Jaunuolis, neturintis darbinės patirties, netenka galimybės jos įgyti pas darbdavį, nes nesudaromos sąlygos šalims pasirašyti darbinio mokymo ar pameistrystės darbo sutartis. Neapmokama praktika nėra išeitis. Tai – jaunų žmonių išnaudojimas, kuris negarantuoja darbo vietos praktikos laikui pasibaigus.
Kalbant apie uždarbį, darbuotojo mėnesinis atlyginimas negali būti minimalus, jei dirbamas darbas yra aukštesnės kvalifikacijos. „Nekvalifikuotas darbas“ apskritai yra netinkamas naudojimui terminas. Darbui klientų aptarnavimo sektoriuje reikalingi vadybiniai įgūdžiai, etiketo žinojimas, statybų ar remonto – specialios inžinerinės žinios, matematiniai apskaičiavimai, kelių tiesimo įmonėse taikomi specialūs reikalavimai darbuotojams.
Siekiant kelti darbuotojų kvalifikaciją, negalima toliau riboti jų galimybių. Pavyzdžiui, Darbo kodeksas numato, jog darbuotojui gali tekti grąžinti bet kokias darbdavio turėtas išlaidas, skirtas darbuotojo mokymams, kvalifikacijos kėlimui ar stažuotėms, jam nutraukus darbo sutartį. Tokiu būdu ribojama ne tik galimybė įgauti aukštesnę kvalifikaciją, bet ir rinktis kitą darbą.
Galimybė rinktis kitą darbą bei derinti jį su kitais poreikiais – svarbi. Šiuo metu gyventojai tampa mobilesni, informacinių technologijų dėka jie pasiekiami bet kurioje vietoje. Turi būti sudaromos sąlygos pasirinkti įvairesnes darbo sutarčių rūšis, nes dabartinis Kodeksas nenumato šiandien dirbančių, pirmo ar papildomo darbo ieškančių žmonių poreikių nesėdėti ceche ar biure nuo 8 iki 17 valandos. Vertėtų skatinti darbo vietos dalijimosi, darbo keliems darbdaviams, projektinio darbo ir kitas naujas sutarčių rūšis.
Darbo rinkoje lyčių lygybės principo įgyvendinimas taip pat kelia klausimų. Nėra reglamentuojama prievolė darbdaviui patvirtinti darbo apmokėjimo gaires, sukurti įmonės lygybės įgyvendinimo politiką, skelbti informaciją su nuasmenintais duomenimis apie darbuotojų vidutinį darbo užmokestį pagal lytį, darbuotojai negali matyti, ar darbdavys iš tikrųjų laikosi ir tinkamai įgyvendina lygių galimybių politiką, ar tikrai moterims ir vyrams už tokios pat vertės darbą yra mokamas toks pat darbo užmokestis, ar moterims sudaroma atstovavimo kvota bendrovių valdybose.
Lietuva pagal darbo santykių lankstumą yra antrame pasaulio šalių šimtuke – mus lenkia besivystančios Azijos ir Afrikos šalys, net nekalbant apie kaimynus. Delsimas ar pažangių darbo santykių ignoravimas reikštų atsilikimą nuo Europos tendencijų, socialiai teisingo požiūrio į ieškančius darbo šalies gyventojus bei dirbančius, tačiau uždirbančius mažai. Priėmus sprendimą dėl lankstesnių, darbo vietas kuriančių ir didesnius atlyginimus garantuojančių darbo santykių, butų sukurtos prielaidos jau nuo 2016 metų sausio 1 dienos minimalią mėnesinę algą padidinti iki 350 eurų.
Lietuvai mokantis iš Europos, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, jog 2020 metais išseks mūsų šaliai dosnūs ES finansinės paramos šaltiniai. Augant ekonomikai, jau priartėjome prie 75 procentų ES bendrojo vidaus produkto vienam gyventojui vidurkio. Peržengusi šią ribą Lietuva pateks į aukštesnę pereinamojo laikotarpio regionų kategoriją ir nebegalės pretenduoti į didesnę paramą, skiriamą Europos senbuvėms pasivyti. Užsienio investicijos turės tapti jų atsvara, todėl Lietuvos tikslas turi būti revoliucinis – siekti perspektyviausių, mokslui imlių sektorių ir inovacijų plėtros, kuri trauktų užsienio kapitalą ir kurtų pridėtinę vertę kuriančias darbo vietas šalies jaunimui, ir ne tik.
Tarptautinis valiutos fondas (TVF) šiemet pirmą kartą Lietuvą įtraukė į išsivysčiusios ekonomikos šalių sąrašą, akcentuodamas tai, jog šalis skatina užsienio investicijas, remia mažas ir vidutines įmones bei populiarina profesinį ugdymą, užpildant darbo rinką reikiamų įgūdžių turinčia darbo jėga. Tačiau TVF rekomendavo sparčiau modernizuoti darbo santykius. Ar tai pavys padaryti, netrukus spręs Seimas.
Mindaugas Janulionis,
LSDJS Vilniaus miesto skyriaus pirmininkas,
Tarptautinių ryšių sekretorius
Reklama: Kauno darbo skelbimai
