Kiekvienas turime tam tikrą kelio atkarpą, kurią įveikiame kone kasdien. Iš taško A į tašką Z patenkame įprastais būdais: automobiliais, dviračiais arba pėsčiomis. Laisvalaikiu, kai nereikia niekur skubėti, renkamės įvairiausias pramogas. Ar pamenate, kada paskutinį kartą mėgavotės sportiniu ėjimu ir įveikėte daugiau nei dešimties kilometrų kelią? Daugelis tokios pramogos net negalime prisiminti, nes dar nė karto nedarėme to. Tačiau šios dienos „Šilelio“ pašnekovė, sportininkė žygeivė iš Anykščių krašto Danutė Gečytė į šį klausimą atsakė labai paprastai: „Ryte einu septynis kilometrus nuo Stakių kaimo iki Anykščių. Kai susitvarkau reikalus mieste, pėsčiomis keliauju namo. Tai įprastas man daugiau nei keturiolikos kilometrų atstumas. Vaikščiodama pėsčiomis daugiau nei prieš penkiolika metų atradau, kad tai nuostabi sporto šaka. Tai aktyvus laisvalaikis, turizmas, krašto pažinimas, sveikata, bendravimas ir kartu prabanga, nes užima daug laiko“.
Siūlome jums išskirtinį pokalbį su Danute pėsčiųjų žygių tema.
– Vaikščiojimas gryname ore – puiki pramoga daugeliui. Tačiau pripažinkite, jog dešimties ar daugiau kilometrų atkarpa ne kiekvienam maloni. Ar kiekvienas gali būti žygeivis? Ar reikia specialaus sportinio pasirengimo? Ką patartumėte panorusiems pakeliauti pėsčiomis?
– Reikia įvertinti savo fizines jėgas ir galimybes, protingai pasirinkti, kiek kilometrų tu gali nueiti ir nepersistengti. Būtinas nusiteikimas, kad aš galiu tai padaryti, reikalingi patogūs sportiniai batai ir lengva apranga. Sportiškiems, sveikiems žygeiviams keturiasdešimties kilometrų trasa per dieną yra puiki pramoga. Vaikams iki 16 metų per dieną rekomenduojame nukeliauti ne daugiau nei dvidešimt kilometrų pėsčiomis. Galva pradeda „vėdintis“ po 40 kilometrų ėjimo pėsčiomis. Smagu keliauti su bendraminčiais. Atsipalaidavimas ir tyla, kurioje jauti šalia einantį žmogų, teikia neapsakomą malonumą. Batai, žinoma, turi būti padėvėti. Kiekvienas mano žygis turi atskirus batus, kurie būna „prinešioti“ mano įprastoje ėjimo trasoje. Vienas mano patarimas žygeiviams, būtent taip aš darau: kas dešimt kilometrų keičiu kojines, prieš tai kruopščiai sausai išsivalau tarpupirščius.
– Dalyvaujate žygiuose Lietuvoje ir kitose Europos šalyse. Nuo 2010 m. kasmet organizuojate žygį „Kas būčiau aš be Tėviškės“. Kuo Jus patraukė žygiavimas pėsčiomis?
– Kaip jau minėjau, šiais laikais ėjimas pėsčiomis daugeliui yra prabanga, nes tai užima daug laiko. O man tai tiesiog laikas sau. Nepaprastai smagu anksti ryte, kai gamta dar tik bunda, iškeliauti iš namų pramintu taku link miesto. Rytinis tylos metas pakiliai nuteikia visai dienai. Kas žino, kaip būtų pakrypęs mano gyvenimas, jeigu nebūčiau patyrusi ėjimo pėsčiomis malonumo. Dabartiniame mano gyvenimo etape esu daugiau pririšta prie namų, tačiau visos mano svajonės siejasi su nepakartojamais žygiais pėsčiomis.
Ruošdama miežinę kavą Danutė papasakojo apie Tarptautinę Žygių Lygą.
1977 metais Japonijos Žygių Lyga surengė trijų dienų Japonijos Žygį. Tai buvo pirmasis, keletą dienų trunkantis žygis, surengtas Japonijoje. 1986 m. aštuonios steigiamosios nacionalinės narių organizacijos susitiko Olandijoje, kad aptartų galimybę suformuoti tam tikros struktūros tarptautinę žygeivių lygą. Tuo metu šalims atstovavo Japonija, Nyderlandai, Belgija, Šveicarija, Liuksemburgas, Austrija, Danija ir Airija. 1987 m. Tokijuje Tarptautinė Žygių Lyga buvo patvirtina kaip oficiali organizacija. Nuo to laiko narių skaičius šioje lygoje nuolat augo. Pernai Korėjoje Lietuva tapo 28 Tarptautinės Žygių Lygos (IML) šalimi. 2016 m. Olandijoje bus 100–asis tarptautinis žygis.
– Esate viena iš Lietuvos stojimo į Tarptautinę žygių asociaciją iniciatorių. Kada Lietuvoje įkurta Pėsčiųjų žygių asociacija? Kaip įsiliejote į žygeivių gretas?
– Lietuvoje Pėsčiųjų žygių asociacija įkurta 2011 m. Jos tikslas – skatinti savo krašto, istorijos pažinimą, etninę kultūrą, vienyti keliauti mėgstančius žmones, propaguoti keliavimą pėsčiomis kaip aktyvią, kultūringą ir aplinką tausojančią laisvalaikio praleidimo formą, prieinamą visiems visuomenės sluoksniams. Tai sportas visiems, norintiems išbandyti save. Pėsčiųjų žygių istorija pagal Tarptautinės Žygių Lygos standartą Lietuvoje prasidėjo 2001 m. su pirmuoju žygiu „Radvilų keliais“, kuris vyko Jonavos rajone, Ruklos miestelyje. Pirmajame žygyje „Radvilų keliais“ dalyvavo 576 kariai ir civiliai. Tai buvo keturių dienų žygis po keturiasdešimt kilometrų kasdien. Radvilų žygio iniciatorius, sumanytojas ir ilgametis puoselėtojas yra dabartinis Pėsčiųjų žygių asociacijos prezidentas, vyr. puskarininkis Vidmantas Genys. Man tiesiog tuomet labai pasisekė. Vienas bičiulis pasiūlė dalyvauti žygyje. Renginio idėja, dėmesys kitam žmogui ir patirtas jausmas užvaldė mane. Nesu praleidusi nė vieno žygio „Radvilų keliais“. Žygis „Radvilų keliais“ – tai vienas tokių tvirtų, patikrintų ryšių pavyzdys. Žygeiviai yra fiziškai bei morališkai gerai pasirengę, gebantys įveikti bet kokius sunkumus bet kokiu oru ir išlikti entuziastingi, pagelbėti bendraminčiams. Pėsčiųjų žygių asociacija vienija trylika kasmetinių žygių Lietuvoje. Aš dalyvauju žygiuose „Radvilų keliais“ , „Pasieniečių keliais“ Medininkuose bei „Lietuvos žygeivių festivalyje“ Jurbarke. Tai įkvėpė mane organizuoti žygius Anykščių krašte. Pirmasis mano organizuotas žygis buvo stakiečio Jurgio Urbono „Lakštučio“ pėdomis.
Plačiau “Šilelyje”
