„Europinių ungurių populiacija pastaraisiais dešimtmečiais labai sumažėjo. Tai kelia grėsmę šios rūšies išlikimui, todėl jų apsaugai skiriamas vis didesnis dėmesys. Šiandien kiekviena Europos Sąjungos šalis narė, tarp jų ir Lietuva, yra įsipareigojusios imtis priemonių šių nykstančių žuvų ištekliams apsaugoti ir atkurti“, – sako Neries įžuvinime unguriukais dalyvavęs žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas.
Įgyvendindama Europinių ungurių išteklių valdymo Lietuvoje planą, Žuvininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2011–2024 metais į Lietuvos ežerus ir upes įveisė virš 14 milijonų europinių ungurių.
Žuvininkystės tarnyba kasmet iš Prancūzijos atgabentais ir paaugintais unguriais įžuvina daugiau nei 150 skirtingų ežerų ir upių. Pernai į neišnuomotus vandens telkinius išleista virš 1,1 mln. ungurių jauniklių, užpernai – net 4,3 mln.
Europinių ungurių išteklių valdymo planas Lietuvoje finansuojamas iš Europos jūrų reikalų, žuvininkystės ir akvakultūros fondo (EJRŽAF) ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų pagal Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2021–2027 metų veiksmų programą.
Įdomūs faktai apie europinius ungurius
Europiniai unguriai (Anguilla anguilla) – tai vienos paslaptingiausių žuvų pasaulyje, kurių gyvavimas (migracija, reprodukcijos ciklas, gyvenimo amžius ir kt.) kelia mokslininkams daugiau klausimų nei pavyksta rasti atsakymų. Unguriai, atsiradę žemėje prieš 65 milijonus metų, išliko iki mūsų laikų. Šios žuvys sugeba išgyventi tiek gėluose, tiek sūriuose vandenyse ir dažnai migruoja upėmis bei jūromis. Unguriai sugeba prisitaikyti prie skirtingų ekosistemų ir netgi pasikeisti fiziologiškai, priklausomai nuo aplinkos.
Europiniai unguriai gimsta Sargaso jūroje, kelių šimtų metrų gylyje. Nors šių paslaptingų žuvų neršto niekam nėra pavykę užfiksuoti, tokia prielaida daroma dėl Sargaso jūroje sugaunamų lervutės stadijos ungurių. Iš ikro išsiritusios ungurių lervutės nėra panašios į suaugusius ungurius, labiau primena plokščius lapus. Ši stadija vadinama leptocefalais (leptocephalus).
Leptocefalo stadijos ungurių lervutės 200–500 dienų migruoja su Golfo srovėmis link kontinentinio šelfo, misdamos smulkiais organizmais. Tuo metu lervutės transformuojasi į stiklinės stadijos ungurius, tik dar nėra pigmentuotos – persišviečia. Palaipsniui unguriai įgauna šioms žuvims būdingą spalvą ir pradeda kilti upėmis, ieškodami tinkamų buveinių. Prasideda sėslusis gyvenimo periodas, kuris gali trukti nuo 3 iki 20 ir daugiau metų. Šiuo laikotarpiu unguriai auga. Patinai gali pasiekti 45 cm ilgį ir 200 g svorį. Patelės bręsdamos pasiekia metro ir didesnį ilgį bei kelių kilogramų svorį. Prikaupia pakankamai riebalų ir kartu su patinais pradeda neršto migraciją į Sargaso jūrą.
Mokslininkai vis dar nežino, kaip vyksta ungurių reprodukcija, nes niekas niekada nematė jų veisimosi proceso gamtoje. Spėjama, kad europiniai unguriai susikaupia dideliame Sargaso jūros gylyje, kur ir vyksta jų dauginimasis.
