Kiek daug gali kvapas. Kad ir netikėtai palietęs šleifo krašteliu ir iškart sugrąžinęs į seniai užmirštas, bet giliai įsispaudusias gyvenimo akimirkas. Ne veltui kvepalų kūrėjai ieško ir atranda vis naujus derinius, kurie žmogų įsupa į individualumo skraistę ryškiau negu drabužis. Apie šiuolaikinę parfumeriją pasakoja kvepalų ekspertė, tinklaraščio „Minervos blogas“ autorė Rimantė Budrytė-Kvietkauskienė. Kolekcionuoti kvepalus ir rašyti kvepiančias bei įkvepiančias istorijas ją paskatino profesinė veikla – tarptautinių santykių ir politikos analizė.
Viliojo paslaptis buteliuke
Domėtis kvepalais Rimantė pradėjo vaikystėje. Iš močiutės ji paveldėjo ypač jautrią uoslę, kuri ilgą laiką buvo problema, ypač renkantis maistą. Vėliau, kaip ir nemažai mergaičių, įniko į mamos kvepalus. O sovietmečiu kvepalų buvo nedaug, gauti gerų buvo sunku, tačiau tai tik paskatino eksperimentuoti: iškvėpinusi mamos kvepalus į buteliuką įpylė vandens, norėdama sužinoti, kas išeis. Ir išėjo… pieno spalvos drumzlinas netinkamas kvėpintis vandenėlis.
Kai atėjus Nepriklausomybei duris atidarė visko pilni prekybos centrai, R. Budrytė-Kvietkauskienė atrado galimybę drąsiai bandyti ir uosti įvairius kvepalus parduotuvėse, vėliau profesinėse kelionėse dirstelti ir į kitų šalių parfumerijos kultūrą, susipažinti su įdomiais kūrėjais.
„Kai atradau, kad kvepalai – ne tik buteliukai, bet ir ryšys su tarptautiniais santykiais, su visuomenės pokyčiais, pasidarė labai įdomu parfumeriją patyrinėti ir analitiniu požiūriu, – tikina Rimantė. – Man parūpo sužinoti, kaip uoslė, kurią mes dar kol kas nuvertiname, daro tokį didelį poveikį mūsų pasirinkimams, mūsų aplinkos vertinimams.“
Stebėdama kvepalų reklamas, ji atkreipia dėmesį: kur dingsta moterys, kurioms per trisdešimt? Juk dažniausiai reklaminiai veidai – ypač jaunų merginų. Parfumerijos parduotuvėse kvepalus padės išsirinkti dažniausiai taip pat jaunos. O Vakarų valstybėse parfumeriją pardavinėja pagyvenę žmonės: „Ateini į Briuselio parduotuvėlę ir žilagalvė belgė gali pateikti išsirinktų kvepalų istoriją, pasakyti, kas buvo prieš tuos ar kitus kvepalus. Ta moteris nėra jauno kūno, bet jos patirtis vertesnė keleriopai.“
Europa užleidžia pozicijas
Tūkstantmečius žmonės žavėjosi aromatingais augalais, vertino gydomąsias jų savybes, nuostabų nepakartojamą kvapą. Jie žinojo, kaip panaudoti augalų kvapus norint atsipalaiduoti, stimuliuoti kūną ir dvasią, įveikti negalavimus, gerinti savijautą.
Senovės Egipte kvapiųjų dervų smilkalai buvo naudojami šventyklose. Tai šiuolaikinės parfumerijos užuomazga. Senovėje taip buvo nusilenkiama dievams. Kita parfumerijos paskirtis praktiškesnė: ieškota būdų pasigražinti ir apsisaugoti nuo saulės. Privilegiją kvepėti pirmiausia turėjo dvasininkai ir vadai. Ilgus amžius parfumerija buvo labai brangi ir prieinama tik turtingųjų luomui. Renesanse kvapiosios medžiagos, pavyzdžiui, ambra, kainavo daugiau negu auksas.
Pirmoji alkoholinė parfumerija, atsiradusi XIV a., naudota medicinos reikmėms. Tai glaudžiai susiję su vienuolynais, nes spiritas daugelį metų buvo vienuolynų privilegija. Parfumerija prieinama visiems tapo po pramonės revoliucijos.
Priešingai stereotipams, alkoholinė parfumerija atsirado Italijoje, tačiau išplėtota buvo Prancūzijoje. „Prancūzijoje tam yra visos sąlygos, – teigia R. Budrytė-Kvietkauskienė, kuri, visų nuostabai, pati beveik nesikvėpina. – Čia atsirado puošnaus kūno kvapo, prabangos poreikis, istoriniu požiūriu tai buvo puošnių rūmų šalis, be to, puikus klimatas augalams. Žymus ne tik Provansas, bet ir kiti regionai, pavyzdžiui, Grasas, kur auga jazminaičiai, levandos, rožės. Jie gauna ir saulės, ir šilto vėjo.“
Pasak kvepalų žinovės, prancūzai patys sėkmingai palaiko legendą, kad Prancūzija yra kvepalų šalis. Pasauliniu mastu Europoje parfumerija vis mažiau svarbi. Pagrindiniai traukos centrai – Azija, Artimieji Rytai (Dubajus, Persijos įlankos šalys) ir Lotynų Amerika.
Natūralias medžiagas keičia sintetika
Europa išgyvena laikotarpį, kai uždraudžiamos natūralios kvepalų sudėtinės dalys, reikalaujama visas parfumerijos formules perrašyti saugia sintetika. Tai iš dalies skandinavų iniciatyva. Parfumerija – stiprus alergenas, tiesiog siekiama mažinti alergijos tikimybę ir naikinti sudėtines dalis, kurios sukelia padidėjusį jautrumą. Tokios yra natūralios medžiagos. Uždrausta naudoti briedrages. Iš dalies tai klasikinės parfumerijos mirtis. Daug klasikinių kvepalų yra perrašyti ir versija, kuri buvo prieš penkerius metus, gerokai skiriasi nuo šių metų kvepalų. Nebėra gylio, nebėra meno kūrinio grožio.
Pagal dominuojančias kvepalų natas galima nuspėti, į kuriuos regionus orientuojasi kvepalų kūrėjai. Tikrai ne į Europą.
Azija perima viską, kas madinga Vakarų pasaulyje. Kinija ir vynas tampa nebekeistu deriniu. Kinijai, Japonijai kvėpinimasis nebuvo būdingas. Lotynų Amerika visada mėgo kvėpintis, jie turi savitas ir senas kūno priežiūros tradicijas. Europos gamintojai sėkmingai patenkina jų poreikius.
Kūrinys ar komercija
Rimantė liūdnai patvirtina, kad XXI a. parfumerijos pramonėje daug komercijos. Kvepalų kūrėjai nublokšti į paribius. Vis dažniau randasi žinomų kvepalų versijų, vadinamųjų flankerių. „Štai kvepalai tampa populiarūs, ir kiekvienais metais pristatoma bent viena jų versija, – pasakoja Rimantė. – Pavyzdžiui, 1950-aisiais išleisti kvepalai „Miss Dior“, apie 2000-uosius išėjo šiek tiek pakeisti kvepalai (perdirbinys) „Miss Dior Cherie“. Ir nuo tada kasmet išeina vis kitos versijos: „Miss Dior Cherie L‘eau“, „Miss Dior Cherie Blossom“, „Miss Dior Cherie Spring“ ir t. t. Dar vienas pavyzdys – prieš trejus metus išleisti Guerlaino „La Petite Robe Noire“. Šiuo metu yra daugiau kaip šešios jų versijos. Tai populiarūs kvepalai moterims, tad finansiškai apsimoka truputį pakeisti kompoziciją ir juos vėl siūlyti.“
Vis dėlto Rimantė džiaugiasi, kad plėtojama ir tokia parfumerija, kuri pirmiausia pabrėžia idėją, kūrėjo braižą, nuotaiką, legendą, atsiranda neįtikėtinų elementų variacijų. Turinys tampa svarbesnis už pakuotę. Vienas tokių yra Frederico Malle pavyzdys. „Fredericas Malle iškiliausiems pasaulio kvepalų kūrėjams pasiūlė sukurti jų svajonių kvepalus, neribojant išlaidų ir fantazijos. Ant mažyčių kvepalų „Editions de Parfums Frederic Malle“ buteliukų yra nurodyti kūrėjų vardai, o prekybos vietose eksponuojami kūrėjų portretai – taip pagrindinis dėmesys nukreipiamas ne į pakuotę ir prekės ženklą, bet į kūrėjus ir kvepalus. Man šis pavyzdys labai gražus“, – pasakoja pašnekovė.
Gundymo mitas
Uoslė yra vienas iš penkių pojūčių. Pagrindinės uoslės funkcijos – rasti maisto, partnerį, atpažinti priešą, atskirti jį nuo saviškių. Parfumerijos rinkoje ypač pabrėžiamas kvepalų gundymo aspektas, mokslininkai tyrinėja, kaip vienas ar kitas kvapas veikia mūsų sąmonę ir gebėjimą susijaudinti, tačiau Rimantė nuvainikuoja reklaminius triukus paprastu teiginiu. „Kiekvienas žmogus turi unikalų kūno kvapą, kaip ir pirštų antspaudus. Labiausiai gundo natūralus švaraus žmogaus kvapas, – sako ji. – Taip, yra medžiagų, kurios, manoma, skatina lytinį potraukį, kad ir muskusas, bet kvepalus mes nusiplauname.“
Kvepalų tyrinėtoją truputėlį liūdina, kad šiuolaikinė parfumerija ypač akcentuoja kvepalų gundymo aspektą, juk kvepalai – tai žmonijos istorija, uždaryta buteliuke, asmenybės išraiškos forma. Be to, taip nubraukiama kelių šimtmečių parfumerijos istorija.
Lietuvių įpročiai keičiasi
R. Budrytės-Kvietkauskienės tinklaraštyje „Minervos blogas“ 2013 metais buvo atlikta apklausa lietuvaičių kvėpinimosi įpročiams ir su tuo susijusioms paslaugoms išsiaiškinti.
„Mane labiausiai nustebino parduotuvių konsultančių žinių nuvertinimas. Žmonės linkę nepasitikėti konsultantėmis ir laiko jas nieko nenusimanančiomis“, – apibendrino Rimantė. Ji tikėjosi, kad lietuviai skiria gerokai mažesnes sumas kvepalams įsigyti. Pasirodo, kvepalams negailima apie 200 ir daugiau litų. Be to, ją džiugina ir besikeičiantys įpročiai rinktis kvepalus. Anksčiau svarbus buvo buteliukas ir reklama, dabar žmonės išdrįsta išbandyti patys. Kita vertus, perkame ne skystį, perkame svajonę.
„Dar trūksta tvirtos nuomonės, kad kvėpiniesi sau, ne aplinkai, – sako kvapų ekspertė. – Sąmoningas parfumerijos vartotojas suvokia kvapo poveikį savijautai. Tikiu, kad po penkerių metų Lietuvoje nebebus persikvėpinusių žmonių. Jei esantis neutraliu atstumu žmogus užuodžia kito kvepalus – tai jau persikvėpinimas. Kvepalai neturėtų išeiti iš intymumo zonos – apie 0,5 metro. Jie priskiriami intymiajai sričiai ir yra informacijos šaltinis.“
Rimantė juokiasi, kad dabar jai kvepalų niekas nedovanoja: „Ko gero, baiminasi. Mano parfumerijos spinta prieš dešimt metų prasidėjo nuo vyro dovanotų kvepalų, kurių labai norėjau. Juos turiu ir dabar. Kai renki kvepalus kitam žmogui, tai yra tavo įspūdžio apie tą žmogų atspindys.“
Rimantė mano, kad ugdyti kvepalų skonį galėtų mama, kartu su dukra išrinkdama jai pirmuosius kvepalus. Pati viską atrado savarankiškai.
