Jonas Mindaugas Janulis, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (toliau – ir LLKS), Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija (toliau – ir LPKTB), Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (toliau – ir LLK sąjūdis) ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (toliau – ir LPKTS) (toliau – visi kartu ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė:
- panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – ir LGGRTC, ir Centras) 2023 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. PA-2 „Dėl viešojo objekto pakeitimo“;
- pripažinti, kad atsakovas LGGRTC paviešindamas skundžiamame Sprendime ir jame nurodytoje 2023 m. birželio 29 d. pažymoje Nr. 1 su jos priedais esančius ginčo teiginius, o būtent tai, kad „Paminklinis akmuo Juozui Krikštaponiui (Krištaponiui) Ukmergėje neatitinka Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo 3 straipsnio nuostatų, t. y. atitinka totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimą“ ir kad „Juozas Krikštaponis (Krištaponis) 1941 m. spalio 10 d. vadovavo 2-ojo pagalbinės policijos bataliono 2-ajai kuopai Rudensko žydų geto kalinių ir 1941 m. spalio 15–16 d. Minsko karo belaisvių stovyklos Stalag Nr. 352 kalinių žudynėse“, paskleidė tikrovės neatitinkančius duomenis, ir šie tikrovės neatitinkantys duomenys žemina velionio Juozo Krikštaponio (Krištaponio) (1912-1945) garbę ir orumą, tuo pačiu žemina ir jo sūnėno, pareiškėjo J. M. Janulio, kitų jo šeimos narių ir artimųjų, bendražygių Lietuvos laisvės ir rezistencijos kovose ir jų šeimos narių, kuriems atstovauja pareiškėjų organizacijos, garbę ir orumą;
- įpareigoti atsakovą savo interneto svetainėje paskelbti tokio turinio paskleistų tikrovės neatitinkančių duomenų paneigimą.
Šios bylos kontekste teismas konstatavo, kad papildomos dokumentacijos buvimas viešojo administravimo subjekto žinioje per se (savaime) nereiškia, jog jo priimtas individualus administracinis aktas yra pagrįstas. Svarbu, kad ši papildoma dokumentacija būtų pateikta pareiškėjui, į šią dokumentaciją būtų pateikta aiški nuoroda individualiame administraciniame akte. Priešingu atveju, tokia dokumentacija negali būti laikoma individualaus administracinio akto sudedamąja (motyvuojamąją) dalimi.
Kaip matyti iš skundžiamo Centro Sprendimo, jame nėra nurodyta jokių faktinių aplinkybių. Sprendime tik daroma nuoroda į Komisijos 2023 m. birželio 29 d. Išvadą.
Išvadoje teigiama, kad paminklinis akmuo Juozui Krikštaponiui (Krištaponiui) Ukmergėje neatitinka Įstatymo 3 straipsnio nuostatų, t. y. atitinka totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimą ir turi būti pašalintas.
Išvadoje nurodyta, kad minėtą išvadą pagrindžiantys motyvai: Lietuvos istorijos instituto ir LGGRTC tyrimų duomenimis, Juozas Krikštaponis (Krištaponis) 1941 m. spalio 10 d. vadovavo 2-ojo pagalbinės policijos bataliono 2-ajai kuopai Rudensko žydų geto kalinių ir 1941 m. spalio 15–16 d. Minsko karo belaisvių stovyklos Stalag Nr. 352 kalinių žudynėse. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Komisijos Išvadoje nėra jokių konkrečių nuorodų į minėtus Lietuvos istorijos instituto ir LGGRTC tyrimų duomenis, kurių pagrindu daromi tokie teiginiai. Tad šiuo aspektu Išvada yra visiškai nemotyvuota.
Išvadoje dar nurodoma, kad: „Ekspertų, specialistų išvados: Istorinė – archyvinė pažyma apie Juozo Krikštaponio (Krištaponio) biografiją ir veiklą, 11 lapų (pridedama).“.
Taigi, Išvadoje dar daroma nuoroda į Pažymą, kuri pridedama. Tačiau iš tos pridedamos Pažymos neaišku, kada ji parengta, taip pat ji neturi numerio, neaišku kas ją parengė (galimai dr. Mindaugas Pocius, kuris tuo pačiu yra ir Komisijos narys), ji nėra pasirašyta, neaišku kokiu tikslu ir kieno užsakymu ji buvo rengta ir pan. Tad ši Pažyma neatitinka dokumentams keliamų reikalavimų ir ja nebuvo galima vadovautis.
Apibendrinant konstatuotina, kad skundžiamas Sprendimas (vertinant jį kartu su Komisijos Išvada) ir jame daroma išvada realiai nėra pagrįsta jokiais faktiniais duomenimis. Tai reiškia, kad priimtas Sprendimas yra visiškai nemotyvuotas ir jis neatitinka VAĮ reikalavimų.
Be to, pažymėtina ir tai, kad skundžiamame Sprendime daroma nuoroda į Įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 1 punktą yra formali, t. y. nagrinėjamu atveju nėra tinkamai individualizuojama taikoma teisės norma, apsiribojama vien tik nuoroda į bendro pobūdžio teisės akto nuostatos pateikimu. Tad šiuo atveju pripažintina, jog ginčijamas Sprendimas ne tik kad neturi faktinio pagrindo, bet jis dar nėra ir pagrįstas teisės aktų nuostatomis.
Pabrėžtina ir tai, jog dar daugiau painumo įnešė ir teismo posėdžio metu atsakovo atstovė, nurodydama, kad Komisija siūlė pašalinti paminklą, tačiau Centras nesutiko ir nusprendė įamžinti visų Vyties apygardos partizanų, kurių vienas buvo J.Krikštaponis, atminimą; pabrėžė, kad priimant skundžiamą Sprendimą Centro tikslas buvo būtent įamžinti ne vieno asmens, o visų tos apygardos partizanų atminimą. Centras žino, kad išsamių istorinių tyrimų nėra atlikta ir nėra patikimų įrodymų apie J.Krikštaponio dalyvavimą ar nedalyvavimą nusikaltimuose; Komisijos Išvada buvo kontraversiška. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, išeitų, kad buvo nuspręsta pakeisti paminklą ne dėl to, jog jis pažeidžia Įstatymo (3 straipsnio) nuostatas, o dėl to, jog būtų pagerbti visi Vyties apygardos partizanai (o ne vienas tik J.Krikštaponis). Tokie atstovės teiginiai iš esmės apskritai paneigia pačio skundžiamo Sprendimo priėmimo pagrindą. Todėl akivaizdu, kad toks Sprendimas negali būti paliktas galioti.
Taigi, skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimams, o tai yra savarankiškas pagrindas jį panaikinti.
Teisėjų kolegija dar pažymi, kad Komisija, atlikdama vertinimą, ar viešieji objektai atitinka šio Įstatymo nuostatas, turi teisę pasitelkti istorijos, meno, kalbos ir (ar) teisės sričių ekspertų. Tad Komisija teikdama išvadą turi išnaudoti visas galimybes. Juo labiau, kad šis klausimas yra nevienareikšmis. Pati atsakovo atstovė teismo posėdžio metu pripažino, kad nėra patikimų įrodymų dėl J. Krikštaponio dalyvavimo nusikaltimuose.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad negali susidaryti tokia situacija, kai vienas ir tas pats asmuo (ar vieni ir tie patys asmenys) teikia LGGRTC prašymą įvertinti viešojo objekto atitiktį Įstatymo nuostatoms, pats dalyvauja Komisijos, kuri teikia Centro direktoriui išvadą, nariu, ir dar net atlieka to paties klausimo ekspertinį vertinimą. Tokie veiksmai niekaip nedera su viešojo administravimo objektyvumo, skaidrumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principais (VAĮ 3 straipsnio 8-9, 11 punktai), pagaliau su gero viešojo administravimo principu, pagal kurį valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Tačiau šių principų nebuvo paisoma kalbant apie Komisijos narį Mindaugą Pocių ir dalinai Ronaldą Račinską.
Taigi, skundžiamas LGGRTC Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, tad jis panaikinamas; skundas šioje dalyje patenkinamas (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas, 91 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai).
