Mokslininkai jau ne pirmus metus skambina pavojaus varpais – pasaulis atsidūrė ant geriamojo vandens krizės slenksčio. Įvairūs tyrimai ir stebėjimų duomenys rodo, kad 2050-aisiais daugelyje valstybių bus jaučiamas gėlo vandens stygius. Kokia ateitis laukia Lietuvos, garsėjančios gausiais itin tyro ir kokybiško požeminio vandens ištekliais? Specialistai sako, kad fatališkas scenarijus mūsų šalyje – mažai tikėtinas, tačiau neatsakingas žmonių elgesys neabejotinai turės tam tikrų pasekmių.
Pasaulio sveikatos organizacija yra apskaičiavusi, kad vienam žmogui per dieną reikia apie 15 litrų vandens. Į šį kiekį įeina ir buityje naudojamas vanduo, ir geriamasis vanduo. Bendrovės „Molėtų vanduo“ duomenimis, kasmet vandens suvartojimas pasaulyje padidėja 7 procentais. Šalyse, kur nėra vandens stygiaus, vienas žmogus per parą gali suvartoti apie 150–400 litrų vandens. Didžioji jo dalis panaudojama netikslingai ir yra tiesiog iššvaistoma.
Pavojų vandens ištekliams kelia vis ekstremalesnės sausros ir liūtys
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos hidrologas Laurynas Mackevičius sako, kad galima pasidžiaugti, jog Lietuva yra viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kur net 98 proc. geriamojo vandens yra išgaunami iš požeminio vandens sluoksnių. Būtent tai lemia vandens švarą ir puikią kokybę.
Daugelyje Europos valstybių geriamasis vanduo yra išgaunamas iš upių ir ežerų, o kokybė priklauso nuo paviršinių telkinių užterštumo lygio bei vandens apdorojimo ir valymo galimybių. Šiuo metu Lietuvoje esančių vandens išteklių visiškai pakanka gyventojus aprūpinti tinkamos kokybės vandeniu. Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad paviršinio vandens kiekis ir kokybė yra tiesiogiai susiję su požeminio vandens ištekliais, o sparti klimato kaita čia daro nemenką neigiamą poveikį. Tai susiję ne tik su ekstremaliomis sausromis, bet, kad ir kaip netikėtai tai skamba, ir su stipriomis liūtimis.
„Paviršinio vandens nuotėkiui itin didelę įtaką daro sausieji periodai, kurie didina garavimą bei keičia kritulių režimą. Kitaip tariant, sausieji laikotarpiai mažina upių, ežerų ir kitų paviršinių vandens telkinių vandens lygį, nes intensyvesnis garavimas ir kritulių trūkumas nulemia lėtesnį telkinių vandens lygio atsistatymą. Galima užsiminti ir apie intensyvėjančias liūtis, kurios blogina paviršinio vandens kokybę dėl išaugančio paviršinio nuotėkio, kurio metu krituliai nuplauna dirvožemio paviršių. Todėl ežerus ir upes gali pasiekti trąšos, paviršinės nuotekos ar kiti pramoniniai teršalai, kurie kartu su dėl klimato kaitos kylančia oro ir vandens temperatūra, vandens telkinyje skatina vandens žydėjimą ir ekosistemų nykimą dėl mažėjančio deguonies kiekio vandenyje“, – pasakoja hidrologas.
Požeminio vandens kiekis tiesiogiai priklauso nuo kritulių kiekio ir jo įsigėrimo į gruntą. Esant sausiems periodams, mažėja gruntinio vandens papildymas. Tuo tarpu intensyvėjančios liūtys lemia didelį ir greitą nuotėkį, formuojantį trumpą potvynį, dėl kurio vanduo nuteka nespėdamas papildyti požeminio vandens atsargų.
Vandens išteklių mažėjimas – neatsakingos žmonių veiklos rezultatas
Kaip teigia L. Mackevičius, tai yra itin opi problema, kuri laikui bėgant vis didėja. Šios problemos masto augimą lemia ne vien klimato kaita, bet ir globalus gyventojų skaičiaus augimas, netvarus vandens naudojimas ir jo tarša.
„Vandens naudojimas žmonių reikmėms bei paslaugoms daro didžiausią įtaką šio ištekliaus mažėjimui. Žemės ūkyje yra sunaudojama apie 70 procentų visų vandens išteklių, ir tai yra vienas daugiausiai vandens sunaudojančių sektorių pasaulyje. Reikėtų suvokti, jog žemės ūkis vandenį naudodamas tiesiogiai laistymui, pavojų vandens ištekliams sukelia dėl neefektyvių laistymo sistemų, kurios laistymo metu praranda didelį kiekį vandens dėl garavimo ar prasisunkimo. O tokie vandens nuostoliai reikalauja dar daugiau vandens, todėl tai gali lemti ne tik paviršinio, bet ir požeminio vandens kiekio mažėjimą“, – sako specialistas.
Čia savo vaidmenį atlieka ir klimato kaita: kadangi kylanti oro temperatūra lemia sausesnį dirvožemį, tai dar labiau didina vandens poreikį žemės ūkyje ir taip sukasi užburtas vandens švaistymo ratas.
Vis didėjantis vandens poreikis lemia augantį šio ištekliaus naudojimą ne tik asmeninėms žmogaus reikmėms, bet ir paslaugoms. Todėl gėlo vandens stygius tam tikrose pasaulio vietose yra jaučiamas ir dabar. Artimųjų Rytų ar Šiaurės Afrikos valstybės, kuriose tinkamos kokybės vandens trūkumas jau yra jaučiamas dėl mažai turimų atsinaujinančių vandens išteklių, ateityje gali pajusti dar didesnį stygių arba jo beveik nebeturėti.
Europoje su didesne gėlo vandens problema ateityje gali susidurti pietinė žemyno dalis. Ir nors teigti, jog ateityje gėlo vandens visiškai neliks, būtų šiek tiek drąsu, klimato kaitai jautriuose regionuose gėlo vandens stygius galėtų pasireikšti tiesiogiai, o kituose ši problema galėtų atsispindėti per socialinius ir ekonominius aspektus.
Net jei turime pakankamai, privalome tausoti
Bendrovės „Molėtų vanduo“ vadovas Gintautas Maniušis įsitikinęs, kad net ir tokia vandens išteklių gausi šalis kaip Lietuva privalo juos tausoti.
„Kaip ir bet kurie žemės ištekliai, taip ir vanduo nėra begaliniai. Nors Lietuvoje vandens išteklių yra pakankamai, juos reikia tausoti. Priešingu atveju, teks naudoti paviršinį vandenį, jį atitinkamai valyti, kad būtų tinkamas vartojimui. Bet, be abejo, skonis bus visiškai kitoks“, – įspėja G. Maniušis.
Pasak specialisto, tausoti šį gyvybiškai būtiną išteklių yra daug būdų, o daryti tai galime kiekvienas. Tam nereikia radikaliai keisti įpročių, galime pradėti nuo visiškai paprastų dalykų buityje.
Apskaičiuota, kad lašantis čiaupas gali išeikvoti iki 15 litrų geriamojo vandens per dieną. Tai yra 5 500 litrų per metus. Tiek galime sutaupyti, jei neignoruosime namuose varvančio čiaupo ir jį sutvarkysime.
Skalbimo mašinos nustatymus pakeitus į ekonominį režimą, tai leidžia keturių asmenų šeimai sutaupyti apie 530 litrų vandens.
Žmogus per 5 minutes duše išleidžia tiek vandens, kiek neturtingų šalių gyventojai sunaudoja per savaitę. Todėl efektyviausia taupyti vandenį duše. Galima įsirengti ekonomišką dušo galvutę arba vandens srovės reguliatorių – tai leis sutaupyti nuo 30 iki 50 procentų vandens. Gulėjimas vonioje – tai apie 100 litrų vandens, duše sunaudojama bent trečdaliu mažiau.
Vidutinė žmogaus dantų valymo trukmė – 3 minutės. Ar žinote, kiek vandens išteka iš čiaupo per tą laiką? Aštuoniolika litrų. Jeigu valantis dantis užsuksite čiaupą, per metus sutaupysite apie 600 litrų vandens. Dantims išsivalyti užtenka stiklinės vandens. Nors gali skambėti keistai, tačiau valytis dantis ir laikyti kriauklės čiaupą atsuktą yra labai nenaudinga piniginei. Jis bėga veltui. Geriau sudrėkinkite šepetuką ir įsipilkite į stiklinę vandens burnai praskalauti. Taip ne tik tausosite vandenį, bet ir sutaupysite nemažai pinigų.
