Pyktis – tik dar viena visiškai natūrali emocija. Tačiau kai supyksta vaikas, suaugusiesiems dažnai kyla nerimas, atrodo, kad ši emocija nesuvaldoma ar netinkama. Vis dėlto vaiko teisių gynėjai tikina, kad vaikams visos emocijos – be galo svarbios, mokantis suvokti savo jausmus, poreikius ir ribas. Tad vaiko teisių gynėjai bendradarbiaudami su Lietuvos psichologų sąjunga pataria tėvams ir globėjams suprasti vaiko pyktį, jo priežastis bei išsiaiškinti, kaip kurti aplinką, kurioje vaikas jaustųsi saugus išreikšti savo jausmus.
Psichologų sąjungos narė, psichoterapeutė Marina Guptor tikina, kad vaiko pyktis suaugusiam neretai būna sunkiai suvokiamas, mat vaikas gali suirzti dėl mažiausių menkniekių: „Tarkime, reikia keltis į mokyklą kaip ir suaugusiems į darbą. Tada išgirstame atsikalbinėjimus: nenoriu, mane žadina, man liepia eiti ir aš pykstu. Dar gali būti taip, kad tėvai grįžta po darbo namo ir juos jau pasitinka arba pykčio siena, arba pykčio ugnikalnis. Gal vaikas pyksta, įžeidinėja, net tranko durimis. Arba vaikas kone visai nekalba, gal tik pavieniais žodžiais: „atstok“, „normaliai“, „gerai“, „ko nori“. Ir tėvai nesupranta, nežino, kas vyksta.“
Tačiau vaiko teisių gynėjas Gedas Batulevičius tikina, kad vienos priežasties, kodėl vaikas pyksta, nėra. Tad tėvams tenka ne visad lengva užduotis numaldyti vaiko pyktį ir išsiaiškinti, kas jį sukėlė.
„Gali būti, kad vaikas susiduria su kokiomis nors situacijomis, kai jam kas nors jam nesiseka ir gimsta pyktis. Dar gali būti, kad pyktis jau antrinė reakcija į situaciją. Apskritai reikia paminėti, kad pyktis – natūrali reakcija, visi turime šią emociją ir ją laisvai reiškia tiek suaugę, tiek vaikai“, – sako G. Batulevičius.
Pykčio priežastys kaskart vis kitos
Natūralu, kad grįžus namo ir radus vaiką, kuris pyksta neaišku dėl ko, ir patiems gali kilti pyktis. Tad tokioje situacijoje psichologė tėvams sustoti ir pagalvoti: kokia situacija namie pastarosiomis dienomis? Kodėl vaikas užsiplieskė pykčiu? Galbūt kažko neleidom? Pavyzdžiui, apribojome internetą?
„Jeigu nežinome priežasties, galima paklausti, ar kas nors atsitiko, paties vaiko. Ir tada paprašyti paaiškinti, dėl ko tu pyksti, kaip aš galiu tau padėti, ką aš galiu padaryti? Ir tiesiog išlaukti to atsakymo, kad ir koks jis būtų. O svarbiausia – priimti tą atsakymą“, – pataria M. Guptor.
Tiesa, nemenka tikimybė, kad atsakymą gausite ne iškart. Tad pašnekovė pataria tėvams nespausti vaiko ir neversti tą pačią akimirką vos supykus, išsipasakoti. Kartais geriau duoti laiko vaikui nurimti, pabūti su savomis mintimis. Tuomet ir pokalbis bus ramesnis, pavyks išvengti balso kėlimo, neapgalvotų replikų tiek iš vaiko, tiek ir iš tėvų pusės.
Emocijas valdyti įmanoma, o kartais – būtina
Pagalvokime apie save po darbo, daug darbų, daug užduočių, dar namuose betvarkė… Neretai mes galime jaustis pikti ir kur dėti tą pyktį? Psichologų sąjungos narė mato kelias išeitis. Pirmiausia, fizinė veikla: „Sportas tikrai padeda sureguliuoti emocijas, nes pyktis gali atsirasti ir nuo nuovargio. Tad, jeigu yra galimybė fiziškai aktyviai judėti, tai visada sumažins pyktį grynai per fiziologiją.“
Kita išeitis, kaip suvaldyti negatyvias emocijas, įvairūs pykčio valdymo pratimai, iš kurių kone paprasčiausias – kvėpavimas.
„Tai natūralus instrumentas, duotas mums nuo prigimties. Reikia mokytis sustoti ir šiek tiek pabūti su savimi. Kad ir 10-15 sekundžių, praskanuoti savo kūną: kokios mano mintys, kaip jaučiasi mano kūnas ir apie ką aš galvoju, kokie mano jausmai? To mokintis patiems ir po truputį mokinti vaiką“, – sako psichoterapeutė.
Patarimas tėvams: išlaikykite ramybę
Vaiko teisių gynėjai kartu su psichologais tėvams primena, kad svarbiausia – nepamiršti, kad esate suaugęs žmogus ir matant pykstantį vaiką, neleisti ir savoms emocijoms paimti viršaus.
„Suprantu, kad tėvams irgi kyla pyktis ir kitos įvairios emocijos, kai pavargęs stengiesi dėl šeimos, dėl vaikų, o čia vaikai visą savo nepasitenkinimą išliejo. Bet mes esame suaugę. Mes turime patirtį ir turime suprasti, kad vaikai mokosi iš mūsų. Todėl reikia priminti sau: taip, kaip aš dabar elgsiuosi, vaikas mokinsis iš manęs. Jeigu aš pradėsiu šaukti ir rėkti, kaltinti, vaikas darys tą patį. Jeigu aš pasistengsiu nusiraminti, galbūt pabūti atskirai, pakvėpuoti, pašokinėti ir grįžti jau nusiraminęs, visiškai kitokia kalba bus“, – moko M. Guptor.
