Mūsų liaudyje įprastai gvazdikėliais vadinamą serentį galima auginti ne tik gėlyne, bet ir šalia daržovių. Jo aitrus ir specifinis kvapas puikiausiai atbaido kenkėjus. Tai drėgmei ir auginimo sąlygoms nereiklus augalas, todėl puikiai tinka miestų gėlynuose, balkonuose ar kapams pagyvinti.
Nereiklūs ir lengvai prižiūrimi
Pačios populiariausios dvi pagrindinės serenčių rūšys – didieji, kurie žydi dideliais pilnaviduriais žiedais ir gvazdikiniai, kurių žiedai smulkesni. Serenčiai žydi birželio – rugsėjo mėnesiais, o pražydę akis džiugina geltonais, oranžiniais, rudais ar dvispalviais žiedais.
Tačiau jei žiedais norite grožėtis jau vasaros pradžioje, reikia laiku pasėti sėklas. Sėkite namuose ar šiltnamyje kovo – balandžio mėnesiais, į durpių substratu pripildytas daigyklas, 1 cm gylyje. Indelius su sėklomis reikėtų laikyti šviesioje šiltoje vietoje. Serenčių sėklos gana daigios, todėl po 4-6 dienų turėsite sudygusių 90-95 proc. sėklų.
Jei pakanka šviesos ir šilumos, daigai auga sparčiai. Išaugus pirmiesiems lapeliams reikėtų išpikiuoti, o gegužės pabaigoje – birželio pradžioje galite nešti į gėlynus. Augalus sodinkite kas 20 – 30 centimetrų.
Serenčiai mėgsta šviesą, šilumą, drėgmę, tačiau puikiausiai ištveria ir sausras, gali augti paunksmėje. Geriausiai auga trąšiose dirvose.
Ne tik gražus, bet ir naudingas
Serenčių šaknų išskiriamos medžiagos saugo dirvą nuo grybinių ligų (ypač fuzariozės). Todėl juos naudinga sodinti prie pomidorų, braškių, rožių ar baklažanų. Rudenį, peržydėjusių serenčių neskubėkite išrauti, geriau užkaskite į žemę. Specifinis augalų kvapas atbaidys kai kuriuos daržo kenkėjus (pvz., baltasparnius).
Dėl savo stipraus specifinio kvapo serenčiai kaip prieskonis naudojami Lotynų Amerikos ir kai kurių Europos šalių virtuvėse. Jais puošiamos salotos. Sakartvelo gyventojams – tai vienas populiariausių prieskonių. Maistui gardinti naudojami išdžiovinti ir į miltelius susmulkinti serenčių žiedynai.