Eglė Leonovienė, „šeimininkės“ korespondentė
Jau kurį laiką Kaune gyvenanti širvintiškė Agnė Štikanaitė įsitikinusi, kad sėkmingai kuriantis menininkas būtinai turi būti įsimylėjęs: žmogų, gamtą, grožį ar meno sritį, kurioje darbuojasi. Originalius sutažo papuošalus kurianti mergina prisipažįsta, kad ją užbūrė neišsemiamos šios technikos panaudojimo galimybės.
Sutažo technika labai sena. „Jau XVI amžiuje iš šilko, aukso gijų supintomis juostelėmis buvo puošiami karalių, didikų, aristokratų drabužiai, vėliau technika buvo pamiršta ir atgijo tik XX amžiaus pabaigoje“, – pasakoja Agnė.
Pasak merginos, pastaruoju metu sutažas pasaulyje labai išpopuliarėjo: kuriami patys įvairiausi papuošalai, kaklaraiščiai, diržai, rankinės, puošiamos skrybėlės, drabužiai ir batai, originaliai dekoruojami interjero elementai ir tekstilė, o Lietuvoje mėgstamiausi papuošalai. Pati A. Štikanaitė kuria ne tik juos: daro kaklaraiščius, fantaziją išlieja puošdama batelius, šokių drabužius, o pernai sutažo raizginiais išdabino vienos iš konkurso „Mis Aukštaitija“ dalyvių suknelę.
„Mane įkvepia apimtys: spalvų ir karoliukų deriniai, įmantrūs juostelių vingiai gali lietis įstabiais spalvų ir faktūrų ornamentais iki begalybės, – tikina Agnė ir nusijuokia: – Mano klientės – tikros šarkos: skirtingo amžiaus ir profesijų moterys, mėgstančios puoštis, norinčios visus stebinti ir būti dėmesio centre. Joms sekasi: sutažo aksesuarai išsiskiria iš bižuterijos dirbinių puošnumu ir tikra karališka prabanga, kurios nepastebėti tiesiog neįmanoma.“
Jau penkerius metus savo išmone stebinanti A. Štikanaitė priklauso labai nedideliam būriui papuošalų kūrėjų, dirbančių sutažo technika: nors ją išbando daugelis, pamėgsta tik kantriausios, nebijančios kruopštaus darbo, mokančios tobulai valdyti adatą. Agnei netrūksta nė vieno, nė kito, ir įkvėpimo ieškoti jai niekur nereikia.
„Kūrybinių kančių sąvoka man nepažįstama: idėjų turiu trejiems metams į priekį! Jokių eskizų niekada nedariau ir nedarau, vis tiek išeitų kitaip, nei būsiu sumąsčiusi, tad įsiklausau į savo vidų ir atsiduodu intuicijai. Dar nesu sukūrusi dviejų tokių pat daiktų, – šypsosi kūrėja. – Ardyti tenka, tik ne todėl, kad nepatiko forma ar spalvų derinys: dažniausiai iš nuovargio praleidžiu kokią detalę, dygsniai tampa grubesni – ilgiau dirbant nuo spalvų ir detalių, ypač smulkių, gausos apraibsta akys.“
Puošmenoms Agnė naudoja labai įvairias medžiagas: karoliukus, perlus, kristalus, stiklą, akmenis, kabošonus, plunksnas, kutus, nėrinius, šilko juostas.
Papuošalų kūryba A. Štikanaitei – ir pragyvenimą garantuojantis verslas, ir pomėgis, padedantis atsipalaiduoti, pamiršti viską aplinkui.
„Su trumpa pertrauka po Naujųjų aktyviai dirbu ištisus metus: vestuvės, krikštynos, išskirtinės šventės ir progos, kalėdinės dovanos, poreikis atsinaujinti, pasipuošti, dovanos mamai, draugėms – nuo aksesuarų rinkinių iki pavienių apyrankių, auskarų. Patenkinti klientai nuolat sugrįžta, reklama eina iš lūpų į lūpas“, – džiaugiasi kūrėja ir prisipažįsta, kad labiausiai ją intriguoja iššūkiai. Jie verčia ne tik tobulėti, bet ir atrasti kitas rankdarbių technikas, siekti unikalumo, daryti taip, kaip dar niekas nėra bandęs. Agnė nemėgsta kopijuoti, o klienčių atneštas nuotraukas ir paveiksliukus naudoja tik kaip idėjas: ištobulina savaip, padaro dar gražiau, nei atrodė originalai. Tačiau labiausiai jai patinka užsakymai be apribojimų: „prie rožinės rankinės nusipirkau rožinius batelius – reikia rožinių auskarų“, „mėgstu ryškią raudoną spalvą“, užtenka ir kodinio žodžio, pavyzdžiui, „ugnis“, „ledas“.
Šiandien Agnė nesudėtingo modelio auskarus padaro per dvi valandas, o prie pirmųjų plušėjo beveik šešias: karoliukai krito, riedėjo, nesisekė suvaldyti juosteles. Pasak auksarankės, darbas su sutažo juostelėmis turi savo specifiką: reikia ne tik mokėti jas suvaldyti, bet ir tarp juostelių deramai įtvirtinti visas detales, kokybiškai ir gražiai sutvarkyti blogąją dirbinio pusę. Visų šios technikos paslapčių Agnė išmoko atkakliu darbu pati: anuomet nebuvo nei knygų, nei pamokų internete, padėjo įgimtas potraukis rankdarbiams, talentas piešti ir tapyti, sukauptos žinios.
Dar vaikystėje mergaitės gabumus pastebėjusi močiutė ją nuvedė į dailės galeriją „Vieversys“, vėliau ji buvo performuota į Širvintų meno mokyklą. Ją A. Štikanaitė lankė daugiau kaip septynerius metus ir atvyko į Kauną studijuoti paveikslų restauracijos Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultete. Deja, kaip tik tais metais ši specialybė buvo panaikinta, tad Agnė baigė grafinį dizainą.
„Papuošalais susidomėjau aštuntoje klasėje: su kylančia veltinio banga pradėjau daryti ir varstyti karoliukus. Studijuodama panorau išbandyti kažką originalesnio – internete aptikusi užsieniečių sutažo darbelių nusprendžiau pabandyti“, – apie pradžią pasakoja gabi mergina.
Kurti papuošalus jai dar nenusibodo, o konkurencija tik žadina ambicijas. Agnė nevadina savęs profesionale – tobulėjimui nėra ribų, bet puoselėja gražias svajones pradėti kurti 3D aksesuarus ir pristatyti sutažu puoštų apdarų kolekciją. O ką darys, kai perdegs? „Vėl pradėsiu tapyti. Man puikiai sekėsi piešti lauko gėlių puokštes“, – šypsosi A. Štikanaitė.
Agnės Štikanaitės asmeninės nuotraukos
