Ruduo… Atspindys… Visaginas… Neįmanoma šiandien Visagino įsivaizduoti be tarptautinio monospektaklių festivalio „Atspindys“, o „Atspindžio“ be Visagino. Šiais metais festivalis mūsų mieste organizuotas jau dešimtąjį, jubiliejinį kartą. Festivalis viešėjo Visagine keturias dienas, per kurias miestelėnai ir svečiai galėjo pasigrožėti nuostabių aktorių vaidyba, įdomiais ir jaudinančiais spektaklių siužetais, gyvu bendravimu su pamėgtais aktoriais… Per keturias dienas buvo parodyta 15 spektaklių iš aštuonių šalių. Salės buvo pilnos žiūrovų, kai kurie spektakliai tapo anšlaginiai.
Trečiadienį, spalio 14 d., naujai renovuotoje Visagino kultūros centro „Draugystės“ salėje įvyko festivalio atidarymas. Sveikinimo žodžius tarė VšĮ „Visagino atspindys“ direktorė, šio nuostabaus festivalio įkūrėja Marija Tanana bei festivalio krikštamotė, Visagino savivaldybės merė Dalia Štraupaitė.
Pirmąjį festivalio spektaklį pristatė nuolatinė monospektaklių festivalio dalyvė, Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Birutė Mar su Margueritte Duras monospektakliu „Meilužis“. Birutė Mar – viena ryškiausių lietuvių monospektaklių režisierių ir aktorių, dalyvavusi daugelyje pasaulio festivalių, įvertinta prestižiniais prizais už režisūrą ir vaidybą. Jos kurti ir vaidinti spektakliai suformavo ypatingą vieno aktoriaus teatro modelį Lietuvoje, persmelktą poetinės aktorės pasaulėjautos, naujų raiškos priemonių paieškų ir atidos autoriaus stiliui. Monospektaklis „Meilužis“, vaidinamas jau penkiolika metų, susilaukia išskirtinio žiūrovų ir profesionalų dėmesio, buvo ne kartą įvertintas užsienio festivaliuose. Tai pasakojimas apie penkiolikmetės prancūzės ir kinų milijonieriaus meilę 4-ojo dešimtmečio Indokinijoje. Herojė pirmąkart patiria tokią aistrą, „nuo kurios galima numirti“.
Iškart po šio spektaklio miesto teatralai buvo pakviesti į Irinos Jevdokimovos (teatras „ArtGnezdo“, Maskva, Rusija) teatralizuotą koncertą „Himnas Meilei“. Tai ne paprastas koncertas, o monospektaklis, daugybė skirtingų monospektaklių, inspiruotų dainos ir muzikos: rusų ir čigonų, taip pat kompozitorių A. Dargomyžskio, C. Rachmaninovo, B. Prozorovskio romansų, A. Vertinskio, M. Tariverdijevo, V. Vysockio, A. Rozenbaumo, A. Dolskio, E. Piaf, Ah. Aznavouro dainų, ištraukų iš operų, džiazo kūrinių. Anot kritikų, Jevdokimovos „balso diapazonas, virtuoziškas skirtingų atlikimo manierų valdymas, plastiškumas padeda sukurti gilius ir ryškius meninius įvaizdžius, aktorei vaidinant tiek didelius vaidmenis, tiek ir atliekant solines koncertines programas“.
Po to „Draugystės“ salėje pasirodė Lietuvos kino, teatro ir televizijos aktorius Vladas Bagdonas su autoriniu koncertu, kuriame žiūrovai išgirdo senų, laiko patikrintų dainų bei naujų, dar negirdėtų kūrinių, atliekamų giliu, sodriu, hipnotizuojančiu Vlado Bagdono tembru. Tai reta proga pamatyti ir išgirsti aktorių, kurio milžiniškas indėlis į Lietuvos teatro istoriją yra įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija.
Ketvirtadienį, spalio 15 d., žiūrovams buvo pristatyti keturi spektakliai. Narinė Grigorian (Armėnija) pristatė Nathalie Fillion monospektaklį „Dzin“. Tai ne visai spektaklis, o bandymas atkurti scenoje Nathalie Fillion eilėraštį „Dzin“. Ji gimė šiame pasaulyje. Jos vardas Dzin. Dzin – tik pravardė. Tai apvalus, jautrus, gryno vandens lašas. Kokie neįtikėtini nuotykiai gali nutikti paprastam vandens lašeliui, krintančiam iš dangaus į žemę? Ką naujo galima sužinoti iš upelio? Ar ilga kelionė upe į jūrą ir iš jūros – į vandenyną? Kur prasideda ir baigiasi gyvenimiškas lašelio kelias? Ir koks jis – skystas, o gal kietas kaip ledas, o gal panašus į rūko debesies? Iš pirmo žvilgsnio tai vaikiška istorija, tačiau iš tikrųjų – rimta filosofinė lyrika, kupina metaforų ir prasmių.
Vėliau salės fojė Armėnijos aktorė Nora Badalian pasirodė su Aldo Nicolajaus monospektakliu „Truputį daugiau, truputį mažiau“. Italų dramaturgo Aldo Nicolajaus „monologas teatrui“ pasakoja apie moterį, atsidūrusią brangioje klinikoje po automobilio avarijos. Bandymai prisiminti įvykius ir žmones virsta savęs pažinimo kelione…
Nacionalinio L. Kurbaso teatro centro aktorė Lidija Danilčuk (Kijevas, Ukraina) pristatė žiūrovams spektaklį „Ričardas po Ričardo“ pagal W. Shakespeare’o istorinę kroniką „Ričardas III“. Žiūrovui suteikiama laisvė pačiam spręsti, kur ir kada vyksta veiksmas: paskutinę naktį prieš mirtį, o gal ten, kur tenka atsakyti už įvykdytus nusikaltimus ir tęsiasi amžinos absurdiškos žudynės, nuo kurių galima išprotėti net anapusiniame pasaulyje. Tai savotiškas perspėjimas žudikams, politikams ir užkietėjusiems materialistams.
Šios festivalio dienos pabaigoje įvyko Lenkijos aktoriaus Januszo Stolarskio monospektaklis „Jobas mano draugas“ pagal Gdansko Bibliją ir žydų biblines legendas. Jobas – žmogus, apie kurį pats Viešpats pasakė, kad jis be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta. Pastatė jis savo namus daugelio kelių sankirtoje, ir surentė ketverius vartus, kad kiekvienas galėtų įeiti. Kiekvienas, kuris įėjo į jo namus, valgė, gėrė ir šlovino dangų. Matė tai šėtonas ir raitėsi iš pavydo…
Artėjant savaitgaliui, penktadienį, spalio 16 d. scenoje pasirodė Valstybinio vaikų ir jaunimo teatro „Laisva erdvė“ aktorė (Oriolas, Rusija) Valerija Žilina su monospektakliu „Ašaros, didesnės nei akys“ pagal Marinos Cvetajevos eiles ir „Apysaką apie Sonečką“. Spektaklio pavadinimui panaudota Cvetajevos eilutė, skirta širdies draugei ir mūzai, aktorei Sofjai Holiday (Infantai), vaidinusiai Jevgenijaus Vachtangovo studijoje, su kuria poetė bendravo 1918–1919 m. „Ašaros, didesnės nei akys…“ persmelktos tragišku jųdviejų išsiskyrimo skausmu. „Apysaką apie Sonečką“ Cvetajeva parašė 1937 m. Prancūzijoje, tik po trejų metų išgirdusi apie Sofjos mirtį. Apysakoje susitinkame su Marina ir Sonečka, poetu Pavelu Antokolskiu, režisieriumi Vachtangovu, aktoriumi Vladimiru Aleksejevu. Spektaklyje panaudotos ištraukos iš Cvetajevos pjesės „Pūga“, eilėraščių ciklo „Donas“ ir kt. „Poema apie Sonečką“ – tai ne tik pripažintas rusų literatūros šedevras. Tai poetės kančių, dvasinio išgyvenimo kronika, kuriai, išpažindami meilę jos kūrybai ir herojams, spektaklio autoriai suteikia jautrią ir dramatišką teatrinę formą.
Didžiosios Britanijos aktorius Pipas Uttonas pristatė spektaklį „Čaplinas“. Pipas Uttonas iš pradžių dirbo juvelyru, o profesionaliu aktoriumi tapo prieš 20 metų. Aktoriaus spektakliai apkeliavę daugiau kaip 20 pasaulio šalių ir pelnę daugybę apdovanojimų už netradicišką požiūrį į vaizduojamus personažus, naujų vieno aktoriaus teatro raiškos galimybių paieškas, paties aktoriaus nuoširdžią ir užkrečiančią vaidybą. Kino aktorius Charlie Chaplinas, suvaidinęs vieną svarbiausių savo vaidmenų nebyliame filme „Valkata“ (1915), sukūrė iki šiol kino istorijoje nepralenktą komiškai tragišką valkatos įvaizdį. Filmo sėkmė atvėrė Chaplinui duris į pripažinimą, atnešė turtus ir moterų dėmesį, tačiau įkalino šiame įvaizdyje. Po garsiąja Chaplino skrybėle, juodu nutriušusiu kostiumu, anot Uttono, slepiasi ir šviesiosios, ir tamsiosios jo asmenybės pusės. Britų aktorius žengia į sceną, kad įkūnytų ir apnuogintų žmogų, slegiamą populiarumo ir mitų.
Po šio spektaklio, vėlai vakare, gausus žiūrovų būrys šiltai sutiko nuolatinį festivalio dalyvį, visų visaginiečių be galo mylimą aktorių, nusipelniusį Rusijos artistą Vsevolodą Čubenką (Rusija), kuris pristatė monospektaklį „Kysia“. Spektaklis kurtas pagal rašytojo, scenaristo Vladimiro Kunino savo laiku skandalingą apsakymą „Kysia“ (1998), autoriaus pratęstą kitomis Kysios istorijomis („InterKysia“, „Kysia 3“ ir kt.), kurios atspindėjo tuometinį gyvenimą, žmonių tarpusavio santykius, avantiūras ir nuotykius. Tai istorija apie neapykantą, meilę, šiltus ir pasiaukojamus žmogiškus jausmus, kuriuos patiria ne tik į įspūdingą kelionę leidęsis savo šeimininko ieškantis paprasčiausias Peterburgo katinas, bet ir visi, kuriems tenka su juo susidurti. Minimaliomis priemonėmis aktorius perteikia Kysios, tolimųjų reisų vairuotojų, kačių gaudytojų ar valkataujančių katinų charakterius ir sukuria gyvą, užkrečiantį, įtraukiantį pasakojimą apie mūsų laikų „bestiariumą“.
Paskutinę tarptautinio monospektaklių festivalio „Atspindys“ dieną, spalio 17 d., visaginiečiai ir svečiai buvo pakviesti į du spektaklius pagal baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič kūrinius: „Černobylio malda“ ir „Second-hand laikas“. Džiugu, kad Svetlana Aleksijevič tapo 2015 metų Nobelio literatūros premijos laureate už daugiabalsį jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą. Svetlana Aleksijevič gerai žinoma kaip apysakų „Nemoteriškas karo veidas“, „Berniukai iš cinko“, „Černobylio malda“, „Paskutiniai liudininkai“ ir kt. autorė. Daugelis jos knygų išverstos į užsienio kalbas, apdovanotos tarptautinėmis premijomis.
Surguto muzikinio ir dramos teatro aktorė Ana Lyčkataja (Rusija) pristatė monospektaklį „Černobylio malda“. Ašaros – tiesioginė žiūrovų reakcija į tragišką istoriją, kurią pasakoja spektaklio herojė, gaisrininko, gesinusio ketvirto Černobylio atominės elektrinės bloko ugnį 1986 m. balandžio 26 d. naktį, žmona. Bendrą emocinį išgyvenimą spektaklyje patyrė ne tik daugelio Rusijos miestų, bet ir tarptautinių festivalių žiūrovai. Anot aktorės, atsiriboti nuo to, ką pasakoja, jai būna sunku, tad kiekvieną kartą spektaklis suskamba naujai, atveria vis kitus neįmanomos pamiršti tragedijos potyrius. „Černobylio malda“ – tai ne meninė, o meninė-dokumentinė knyga, kurioje autorė pateikia autentiškus interviu su Pripetės gyventojais, tiesiogiai katastrofoje dalyvavusiais liudininkais, gydytojais, mokiniais, mokslininkais. „Černobylio maldos“ paantraštė – „ateities kronika“, o tai reiškia, kad nesame saugūs ir panaši tragedija gali pasikartoti. Fukušimos siaubas tai dar kartą įrodė.
Spektaklyje „Second-hand laikas“ vaidino Mogiliavo dramos teatro (Baltarusija) aktoriai Jelena Dudyč ir Vladimiras Petrovičius. Scenoje skambėjo du monologai iš Svetlanos Aleksijevič knygos „Second-hand laikas“ (2013) – monologai apie laiką, save, situacijas, kurios darė žmones stipresnius arba, atvirkščiai, palaužė po Sovietų Sąjungos žlugimo. Anot režisieriaus, dirbti su Aleksijevič tekstu buvo nelengva – jis veikia emocionaliai. Tačiau nepastatyti jo neįmanoma – neįmanoma būti abejingam tiems įvykiams, kurie vyksta šiandien ir visai šalia mūsų.
Festivalio uždarymą vainikavo Kauno kamerinio teatro aktoriaus Aleksandro Rubinovo monospektaklis „Spektaklis po spektaklio“. Aleksandras Rubinovas – vienas aktyviausių monoteatro ir monospektaklio žanro puoselėtojų Lietuvoje. Su savo darbais aktorius apkeliavo daugybę tarptautinių monospektaklių festivalių, buvo įvertintas aukščiausiais apdovanojimais. „Spektaklis po spektaklio“ buvo rodytas daugiau kaip 20 festivalių Lietuvoje ir užsienyje.
Kiekvieni festivalio metai, kiekvienas parodytas spektaklis rašo festivalio istoriją. Šis festivalis miestui vėl padovanojo naujų akimirkų ir atspindžių. Tad belieka tik su nekantrumu laukti kitų metų, vienuoliktojo „Atspindžio“…
