Rita Šemelytė, „šeimininkės“ korespondentė
Raubonių kaimas Pasvalio rajone kuria naujas tradicijas ant senojo istorijos ir technikos paveldo pamato. Pradėjus tvarkyti malūną ir vilnos karšyklą, kaimas tampa įdomus ir patrauklus turizmo objektas. Šiemet rugsėjį rengiamas antrasis amatų festivalis „Vilnonės dienos“, kuriame bus ne tik karšiama vilna, bet ir vaišinama Pasvalio krašto kulinariniu paveldu – virtieniais.
Dovanų gavo avį
Raubonių kaimui pasisekė: išlikę senas vandens malūnas ir vilnos karšykla tarsi ant lėkštutės pateikė puikų veiklos planą – atgaivinti senuosius amatus. „Raubonys garsėjo vilnos karšimu. Pas mus susikaršti vilnos atvykdavo ūkininkai ne tik iš Pasvalio, bet ir iš aplinkinių rajonų. Pernai malūne atidarytas tradicinių amatų centras, o ir pats malūnas stovi gražiame slėnyje. Nutarėme, kad reikia išnaudoti tokį kultūrinį ir gamtinį potencialą – pernai surengėme amatų festivalį „Vilnonės dienos“. Šiais metais organizuojame antrą kartą, užgimsta nauja, graži tradicija“, – pasakoja Raubonių bendruomenės pirmininkė Gražina Paškevičienė.
Amatų centre rengiamos edukacinės programos, kuriose mokomasi vilnos vėlimo paslapčių. „Šis amatas po truputį prigyja, mūsų moterys nemažai išmoko, daugelis dirba jau namuose“, – teigia pirmininkė.
Raubonietės iš vilnos velia šlepetes, pirštines, riešines, skraistes, šalikus. Per vieną užsiėmimą išmoko susivelti net ir suknelę. Pastaruoju metu kaime išpopuliarėjo ir vilnoniai papuošalai.
Pasvalio rajone atgimsta ir avininkystė, nors ši gyvulininkystės šaka buvo visai apmirusi. „Žmonės pradeda prisiminti sveikatai naudingas vilnos savybes ir plačias vilnos gaminių pritaikymo galimybes“, – teigia G. Paškevičienė.
Pernai per festivalį „Vilnonės dienos“ bendruomenė gavo dovanų avytę. Ji auginama viename bendruomenės narių ūkyje. „Planuojame avių įsigyti ir daugiau. Prie malūno išlikęs tvartelis, apsitarėme, kad jame galėtų apsigyventi avys. Be to, aplink malūną daug šienaujamos teritorijos, avys žolę nuėstų, nereikėtų pjauti“, – svarsto bendruomenės pirmininkė.
Kraštas garsėja virtieniais
Pasvalio kraštas garsėja kulinariniu paveldu – virtieniais. Tai senovinis virtinių pavadinimas. Šis patiekalas – vienas iš pagrindinių, juo vaišinami ir svečiai, ir talkininkai, valgis mėgstamas ir ant kasdienio šeimos stalo. Virtieniai populiarūs ir šiais laikais.
Raubonių moterys moka pagaminti virtienius su skirtingais įdarais. Kadangi juos verda viename puode, kad nesusimaišytų, lanksto skirtingomis formomis – vieni užsukami pynute, kiti „speneliais“, treti sulenkiami apvaliai ir kt.
Įdarai patys įvairiausi, su fantazija – mėsa, bulvės ir lašinukai, varškė, varškė ir morkos, bulvių tarkiai ar grybai. Raubonietės virtienius verda ne tik savo šventėms, su puodais keliauja ir pas kaimynus. Visi laukia, žino – bus labai skanu.
Per bendruomenės šventes aktyviausi nariai apdovanoti kalendoriumi „Raubonių vasaros 2016 spalvos“, kuriame įamžintos gražiai, pavyzdingai tvarkomos kaimo sodybos. „Buvo sunki užduotis atrinkti kalendoriui pačias gražiausias sodybas. Kitais metais tikriausiai pratęsime šią tradiciją“, – sako G. Paškevičienė.
Šimtametės mašinos
„Raubonių vilnos karšykla veikė iki 1997 metų, vėl atvėrus duris, viskas atrodė gana liūdnai“, – pasakoja Vaidotas Gikys, gaivinantis senąsias vilnos karšimo tradicijas.
Gavus projektinių lėšų, buvo padarytas nedidelis remontas, patalpos pritaikytos edukacijai. Svarbiausia, kad išliko senos, autentiškos vilnos karšimo mašinos. Ant vienos mašinos iškalta data „1903 metai“. Šiuo metu mašinos iš dalies sutvarkytos, edukacijų metu demonstruojamas vilnos karšimo kelias. „Tai tik pradžia. Toliau bandysime prikelti karšyklą ir malūną antram gyvenimui“, – planais dalijasi V. Gikys.
Karšimo mašinos neabejotinai turi istorinę vertę, o tuometės carinės Rusijos valdžios įvertintos kaip tų laikų novatoriškas inžinerinis įrenginys. „Dabar tokių veikiančių mašinų Lietuvoje nelabai ir rastum, ypač unikali – verpimo mašina“, – teigia Vaidotas.
Rauboniečiams pasisekė, kad mašinų dalys nebuvo išnešiotos. Tai, kad pavyko išsaugoti techninį paveldą, reikėtų padėkoti malūno priestate gyvenančiam buvusiam verpėjui, dirbusiam karšykloje daugiau kaip 20 metų. „Žinoma, įranga susidėvėjusi, ne pačios geriausios būklės, kiek galėjome, renovavome“, – sako V. Gikys, jam techniniai dalykai lengvai perprantami, mat pagal specialybę yra automatikos inžinierius.
Veleną sukdavo upė
Malūnas stovėjo šalia senojo Rygos kelio, klientų atvažiuodavo iš Latvijos. Žmonės prisimena, kad eilėje prie karšyklos reikėdavo laukti porą savaičių.
Išlikusi ir malūno grūdų malimo įranga. Ji tik iš dalies pakeista – anksčiau upė Tatula tekėjo per malūno vidurį. Dabar jos vaga nukreipta kita linkme, buvusios kanalų angos uždarytos. Išliko tik viena vandens turbina. „Mūsų idėja – atstatyti buvusį vandens kanalą. Norime parodyti, kaip malūnas veikdavo anksčiau. Vanduo sukdavo ir karšimo veleną“, – pasakoja Vaidotas. Jis dirbti su karšimo ir verpimo įranga išmoko pats. Kai kurių paslapčių sužinojo iš kitų meistrų, kurių yra Lietuvoje. Pagrindinius karšimo etapus parodė ir Raubonyse gyvenanti garbaus amžiaus karšėja.
Malūnas – savivaldybės turtas, bendruomenė pasirašė panaudos sutartį 10 metų. „Mašinos senos, didelio verslo nepadarysime, todėl norime vilnos karšimą sieti su muziejine veikla. Pirmiausia, viskas turi veikti kaip ir anksčiau, reikia atkurti upės kanalo vagą, kad galėtume pademonstruoti, kaip veikia senoji įranga, kaip vilna virsta siūlais“, – planuoja V. Gikis.
Tampa turizmo traukos centru
Vilnos karšimas – ne vienintelė Vaidoto veikla. Jis su šeima gyvena gretimame Pajiešmenių kaime, kur vadovauja neprofesionaliam pučiamųjų orkestrui. Beje, orkestras buvo įvertintas kaip geriausias televizijos projekte „Vario audros“.
Šalia Pajiešmenių eina šiuo metu neveikiantis siaurojo geležinkelio ruožas. Galbūt ateityje ir jį būtų galima atgaivinti? V. Gikis šypsosi, kad taip gyventi įdomiau.
Raubonių karšykloje būtų galima karšti nedidelius vilnos kiekius. Tokių užsakymų niekas nepriima Lietuvoje. O žmogui būtų įdomu susiverpti kelis kilogramus, stebėti procesą ir būti tikram, kad jo atvežta vilna nesumaišoma su kita.
Vaidotas trumpai papasakoja, kaip atrodo visas procesas: pirmiausia vilna išplaunama įsibridus iki kelių į upelį. Išdžiovinta mašinomis iškedenama, klojama į karštuves ir keliauja iš vienos į kitą. Iš trečios karštuvės atsiranda pusverpaliai, jie sukami ant verpyklos. Suverpiamas vienas plonas siūlas, kuris tinka austi. 3–5 kilogramai vilnos apdirbami per porą valandų.
Anksčiau 3–4 žmonės per dieną 30–40 kilogramų sukaršdavo, tik verpėjai nespėdavo tiek įveikti – suverpdavo 20–25 kilogramų siūlų.
Pasak V. Gikio, karšyklai vilnos edukacinėms programoms pirkti nereikia, atiduoda ūkininkai: „Iki šiol žmonės nelabai turėdavo kur dėti vilnos. Pas mus parduodama vilna, kuri eksportuojama iš Australijos ir Naujosios Zelandijos, o lietuviška niekam nereikalinga. Pastaruoju metu situacija keičiasi, ir Lietuvoje užaugintai vilnai randama panaudojimo būdų. Šventėje „Vilnonės dienos“ iš vilnos statysime pirtelę, bandysime ją iškūrenti ir išsiperti.“
Raubonių bendruomenės nuotraukos
