Panevėžio kino teatre „Garsas“ birželio 9 dieną, 17:30 valandą bus pristatyta šiuolaikines kino pasaulio tendencijas atliepianti kino filmų programa ir DVD leidinys „Lietuvių dokumentinio kino antologija“, kurio tikslas – išsaugoti kino paveldą ir iš užmaršties naujam gyvenimui prikelti lietuvių dokumentinį kiną. VšĮ „Meno avilio“ iniciatyva – pirmas šiuolaikinėmis kino paveldo išsaugojimo praktikomis: filmų restauravimu, išsaugojimu ir sklaida, besiremiantis projektas Baltijos šalyse.
„Poreikis pradėti šį projektą kilo supratus, jog dauguma lietuviškų kino kūrinių nėra rodomi čia, Lietuvoje, ir svetur dėl technologinių aspektų – analoginiame formate saugotų filmų juostos sudilusios, o naujoms kopijoms pagaminti Lietuvoje nėra sąlygų,“ – sako projekto iniciatorė kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė, renginio metu 
pristatysianti Lietuvos dokumentinio kino raidos kontekstą ir filmų kūrimo aplinkybes.
DVD leidinį „Lietuvių dokumentinio kino antologija“ sudaro VšĮ „Meno avilys“ inciatyva suskaitmeninti ir restauruoti R.Verbos, H.Šablevičiaus, A.Grikevičiaus, V.Starošo, E.Zubavičiaus, A.Stonio, A.Matelio, A.Maceinos, K. ir D.Matuzevičių dokumentiniai filmai. Siekiant išsamiau pristatyti Lietuvos dokumentiką, bendradarbiaujant su Anthology Film Archives ir Moskwood Media, į rinkinį įtraukti ir J.Meko, Š.Barto filmai, bendradarbiaujant su projekto partneriu LRT – H.Šablevičiaus filmas. DVD leidinyje taip pat yra lietuvių – anglų kalbomis išleistas katalogas pristatantis svarbiausius lietuvių dokumentinius filmus nuo autorinės dokumentikos ištakų 7-dešimtmetyje iki pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais kūrusios „lūžio“ kartos.
Nemokamo renginio metu rodoma filmų programa, jau pristatyta užsienio kino festivaliuose ir kituose renginiuose Niujorke, Filadelfijoje, Paryžiuje, Grenoblyje, Briuselyje, Bolonijoje, Turine, Kopenhagoje, Lisabonoje, Prahoje, Rygoje. DVD leidinio pristatymas vyko Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje bei Vilniaus knygų mugėje.
VšĮ „Meno avilys“ darbas pastebėtas Lietuvos kino apdovanojimų komisijų. Už lietuvių kino paveldo sugrąžinimą ir pritaikymą šiuolaikinei sklaidai „Meno avilys“ nominuotas „Sidabrinė gervė 2016“ apdovanojimuose profesinės meistrystės kategorijoje. DVD leidinio platinimas Autorinio kino aljanso organizuojamuose „Kino ruporo 2016“ apdovanojimuose. Praėjusiais metais už lietuvių kino paveldo skaitmeninimą ir restauravimą „Meno avilys“ kino operatorių „Ąžuolo“ apdovanojimuose pagerbtas operatorių dėkingumo prizu.
Renginio programa:
DVD leidinio, filmų bei kūrimo aplinkybių pristatymas – 15 min.
„Laikas eina per miestą“, rež. A. Grikevičius, 1966, 17 min.
„Šimtamečių godos“, rež. R. Verba, 1969, 17 min.
„Kelionė ūkų lankomis“, rež. H. Šablevičius, 1973, 11 min.
„Aš myliu direktorę“, rež. V. Starošas, 1978, 28 min.
„Jautrumo kaip duonos“, rež. E. Zubavičius, 1979, 9 min.
„Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“, rež. A. Matelis, 1990, 10 min.
„Iliuzijos“, rež. K. ir D. Matuzevičiai, 1993, 21 min.
„Laikas eina per miestą“, rež. A. Grikevičius
Tai bene vienintelis lietuvių dokumentinis filmas, kurio pagrindiniu veikėju tampa Vilnius. Almanto Grikevičiaus pasirinkta vaizdų ir garsų sintezė leidžia laikui eiti per miestą, sustingti, atsigręžti į praeitį ir vėl sugrįžti į dabartį. Simbolinių asociacijų ir montažo kuriamos metaforos atskleidžia svarbiausius Lietuvos istorijos valstybingumo tarpsnius bei tapatumo, grįsto istoriniu valstybingumu, ilgesį.
„Šimtamečių godos“, rež. R. Verba
„Šimtamečių godos“Filmo personažai – šimto metų sulaukę senoliai, gimę dar praėjusiame amžiuje, tebegyvenantys senose kaip ir jie patys erdvėse. Prieš kantriai stebinčią režisieriaus kamerą jie prisimena savo jaunystę, meilę, patirtus sunkumus, braukia ašaras, gausioje giminių apsuptyje mini savo amžių. Robertas Verba nebyliai klausia apie laiko tėkmę ir ryšį tarp kartų.
„Kelionė ūkų lankomis“, rež. H. Šablevičius
Šis Henriko Šablevičiaus filmas pratęsia lietuvių poetinės dokumentikos tradiciją. Filmo epicentre — nostalgiška kelionė į dar nepamirštą, artimą ir pažįstamą pasaulį senojo geležinkelio „siauruku“. Fone skambant „siauruko“ prižiūrėtojo Povilo pasakojimui kamera klaidžioja po simbolišką, archetipinę, visai lietuvių kino poetikai būdingą erdvę. Bet vaizdų idilę temdo sparčiai besikeičiančios tikrovės grėsmė.
„Aš myliu direktorę“, rež. V. Starošas
Pasakojime apie Vilniaus vaikų namų direktorę nr.1 direktorę – rspublikos nusipelniusią mokytoją Viktoriją Kaupelienę – ir jos bendradarbes atskleidžiama sovietų.
„Jautrumo kaip duonos“, rež. E. Zubavičius
Filmo centre – Kauno veterinarijos klinika, kurios kasdienybės stebėjimas atveria žmogiškosios atjautos it maldos ilgesį, skatinantis apmąstyti gamtos ir žmogaus santykį.
„Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“, rež. A. Matelis
Filmas ženklina naujos, posovietinės lietuvių kino kūrėjų kartos, lūžinio lietuviškojo kino etapo pradžią. Tarsi anonimiška akimi kino kamera fiksuojama Užupio gyventojų būtis. Vienas filmo herojų – mažutis žmogutis ausine kepure. Jis vaikšto po Užupį kaip po savo namus, viename jo sakinyje susilieja lietuvių, rusų, lenkų ir jidiš kalbų žodžiai. Tas keistas žmogus yra kaip Užupio dvasia – skurdi ir visiškai laisva.
„Iliuzijos“, rež. K. ir D. Matuzevičiai
Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių filmas – tai Lietuvos žydų rašytojo ir literatūros kritiko Jokūbo Josadės portretas. Filmas subtiliai peržengia individualią istoriją ir geba atverti platesnį nepriklausomybę atgavusios Lietuvos kontekstą, abstrakčiais vaizdiniais perteikiami užmarštin grimztančios kartos apmąstymai, artimi ir šiuolaikinio žmogaus būčiai.
