Nežinia, ar jautri prigimtis yra likimo dovana, ar našta. Prigimtis neretai pastūmėja ieškoti kūrybinės saviraiškos, meninės iškrovos, tik ne visi išdrįsta pasiduoti tokiems širdies polėkiams. Reikia daugelio palankių aplinkybių.
Vida Kaulakienė, tautodailininkė, pynėja, tapytoja, poetė, gimusi ir augusi Šimonyse (Kupiškio r.), didžios girios prieglobstyje, mąslioje aplinkoje, nuo mažens buvo pastūmėta tarsi tolyn nuo realybės, į fantazijų ir vaizduotės pasaulį.
„Kai gimiau, žydėjo vyšnios, ir tai visam gyvenimui uždegė baltą kūrybos ugnį“, – prisipažįsta šimonietė, jubiliejaus proga bičiulių paskatinta surengti savo kūrybos parodą. Nebūtų pati tam pasiryžusi, nes tyli, santūri, mažakalbė, o darbų gausybė prikurta nuo 1983-ųjų, kai pradėjo parodose dalyvauti kaip vytelių pynėja.
Kauno meno mokykloje įgijusi meninio baldų ir suvenyrų pynimo profesiją, daug metų tam užsiėmimui atidavė. Kai visko išmoko, pradėjo dairytis kitur, ėmėsi tapybos. Irgi bene dešimtmetį aktyviai kūrė. Tuo pačiu laiku susidomėjo menine fotografija, dar ir poezija, pamėgta iš paauglystės dienų. 2000-aisiais išleido poezijos rinkinį „Šimtas šilumos blyksnių“, itin savitos poetinės jausenos eilių knygą. Jos kūryba įvertinta regionine Uršulės Tamošiūnaitės premija, kūrėja ir dabar dalyvauja kupiškėnų literatų klubo „Lėvens balsai“ veikloje.
Ir viską ji daro šviesaus kūrybos polėkio pastūmėta, ne iš būtinybės, nes toks jos pasiryžimas. „Kai yra pakili nuotaika, tapau ar rašau, ne iš kančios, ne iš nerimo, nusivylimo ar liūdesio. Lengvai viskas gimsta. Jeigu tamsių emocijų apimta kurčiau, žmonės visa tai pajustų. To nereikia daryti, geriau perduoti šviesią akimirką, laimės jausmą, kasdienybėje to mažai teturime“, – sako kūrėja.
Kaulakienei neįdomu tapyti iš natūros, geriau nei gamta sukūrė nepadarysi, tad kam kartoti tai, kas jau atlikta, bet jai džiugu kurti abstrakcijas, simbolius ir metaforas su vos pastebimais realybės grybšniais. Ir nesuprantantiesiems jos kūrybos paaiškina trumpai: „Čia jausmas, nuotaika ir jie išsakomi spalvomis.“
Šimonių bendruomenė kūrybingą tautodailininkę mielai „išnaudoja“ visuomeninėms reikmėms. Kai vyksta seminarai, mokymai, Vida kviečiama pamokyti vytelių pynimo ar piešimo subtilybių, mokykloje vaikams ji vedė dailės pamokėles. Daugiau nei 20 metų priklausydama Tautodailininkų sąjungai, dalyvauja jų kūrybos parodose, muziejaus dailės pleneruose, daug jos darbų išdovanota rajono valdžios ir socialinėms įstaigoms, puošia vaikų ugdymo patalpas.
Šiuo metu tautodailininkė prisipažįsta nebesanti itin aktyvi kūrėja, bet troškimas tebėra visai arti, o įkvėpimo pilna visur – gamtoje ir sieloje, tik laiko dažnai pristinga.
Virginija JUŠKIENĖ
„ŪP“ korespondentė, Autorės nuotraukos
