Neseniai Ukraina minėjo savo 25 metų nepriklausomybės sukaktį. Nėra abejonių, kad kariaujančiai šaliai ji yra itin svarbi, o Lietuvai, kaip artimai Ukrainos sąjungininkei, tai puiki proga parodyti, kad mūsų užsienio politikos tikslai nė kiek nepakito, tad visuomenininkų inicijuotas kalno apšvietimas tapo galimybe pademonstruoti šalies vertybes ir politinę orientaciją. Dar daugiau – vargu ar Vilniuje rastume geresnį objektą, kurio apšvietimu galėtume pagerbti Ukrainą, nei Trijų Kryžių kalną.
Vis dėlto šį tikslą pavyko pasiekti tik po to didesnio žiniasklaidos dėmesio šiai temai ir konservatorių frakcijos pastangų įtikinti merą Remigijų Šimašių apšviesti kalną. Būtent šis faktas ir skatina manyti, kad sostinės meras nežino, o galbūt tiesiog primiršo, kuo Vilniaus miesto istorija reikšminga Ukrainai. Pamėginkime į šią istoriją pažvelgti platesniame kontekste, netgi kiek peržengti Ukrainos 25 metų nepriklausomybės sukakties dieną.
Remigijus Šimašius- daugiau nei meras
Šiuo savo komentaru nesiekiu sukritikuoti Remigijų Šimašių. Ypač, kai galutinis sprendimas buvo priimtas teisingai ir šviesos Ukrainos spalvomis nušvietė Trijų Kryžių kalną, tačiau neatsispirsiu pagundai priminti jam, o kartu ir mums visiems, kad norint ieškoti tiltų tarp šalių, svarbi yra ne tik šiandieninė situacija Ukrainoje, bet ir bendra valstybių istorija. Nors žiūrint iš politologinės perspektyvos tai be galo banali tiesa, kurią neabejotinai žino ir pats Remigijus Šimašius, tačiau kalbėti apie bendrą istoriją ir liberaliems politikams pro akis praslystančius svarbius šios istorijos momentus vis tiek būtina. Žinoma, ne tam, kad sostinės meras geriau išmoktų turtingą miesto istoriją. Saviugdą palikime jam. Tiesiog iš politiko, kuris yra ne tik sostinės meras, bet ir Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdžio pirmininkas, tikimasi globalaus žvilgsnio. Toks politikas turi mokėti regėti pasaulį globaliai, o veikti lokaliai ypač tada, kai tokio veikimo kaštai nėra dideli. Būtent tokia proga susidarė vakar apšviečiant Trijų Kryžių kalną.
Alternatyvus žvilgsnis į Trijų Kryžių kalną
Kalbėdami apie Ukrainą dažniausiai regime Rusijos agresiją, oligarchiją, karo aukas bei Maidano aikštėje besiburiuojančius žmones. Tai logiška ir teisinga, nes šie įvykiai ne tik netolima Ukrainos praeitis, bet ir dabartis. Vis dėlto žvelgiant iš politinės perspektyvos ar mūsų šalių istorijos būtų klaidinga pamiršti Vilniuje užgimusią graikų apeigų katalikų konfesiją (unitus). O kas geriau simbolizuoja krikščionybę nei kryžiai? Unitų bendruomenės ir dabar sudaro didelę dalį Ukrainos gyventojų, tad šiek tiek pakalbėkime apie juos, o kartu ir save.
Dar Vytauto Didžiojo laikais buvo suprasta, kad reikia vienyti stačiatikius ir katalikus. LDK daugiau nei pusė gyventojų buvo stačiatikiai, o Maskva jau buvo pradėjusi rodyti savo norą tapti visų stačiatikių centru. Todėl gana logiška, kad XI amžiuje įvykusi Rytų -Vakarų schizma virto didžiule politine vilione ir galimybe sužibėti mūsų kraštui. Drįsčiau sakyti, kad nė viena kita šalis negalėjo kloti tokių pamatų Rytų – Vakarų bažnyčių jungimuisi, kokius pajėgė LDK, nes Europoje nelabai būta tokio lygmens analogų, kad katalikiškas elitas valdytų dideles stačiatikių žemes. Faktiškai beveik visas dabartinės Ukrainos žemes valdė LDK. Vytauto laikų ir vėlesnis LDK politinis elitas aiškiai suprato, kad Bažnyčios vienybė yra puiki proga tiek pagerinti vidaus politiką suderinant socialinius santykius valstybėje, mažinant katalikų ir stačiatikių varžymąsi šalies viduje, tiek ir didžiulis šansas pasirodyti, kad ką tik apsikrikštijusi katalikiška valstybė tapo katalikybės platintoja.
Aukščiausias šios plėtros apogėjus pasiektas 1596 m. Anuomet Lietuvos Brastoje susikūrė nauja konfesija – graikų apeigų katalikai. Unitai vadovaujasi Stačiatikių bažnyčios apeigomis, bet visiškai pripažįsta popiežiaus viršenybę. Prieš 410 metų sukurtas Lietuvos politinis – religinis projektas virto tuo, kad šiandien unitų Ukrainoje yra daugiau nei 4, 5 milijono. Šios konfesijos atstovų bendruomenes galime rasti ir Australijoje, JAV bei Didžiojoje Britanijoje. LDK inicijuota Unija turėjo ne tik didelę įtaką dabartiniam ukrainiečių gyvenimui, bet ir visos Bažnyčios istorijai.
Primirštas šventasis – Juozapatas
Lietuvoje dažnai diskutuojama dėl Adomo Mickevičiaus ar Česlovo Milošo priklausomybės mūsų tautai, kartais šios diskusijos virsta netgi priekaištais pietinės kaimynės atžvilgiu, tačiau ne taip jau retai primirštame, kad turime ir kitų ryškių asmenybių, kuriomis galime didžiuotis ir dalytis su pasauliu. Dar daugiau – ne taip jau retai šios asmenybės žinomos visame pasaulyje, bet, deja, mūsų krašte gana primirštos. Galbūt skirti daugiau dėmesio šiems žmonėms būtų vertingiau, nei gaišti laiką ginčams su kaimynais dėl jau minėtų asmenybių.
Vienas iš itin svarbių, bet palyginti mažai aptariamų asmenų yra Vilniuje gyvenęs šventasis Juozapatas Kuncevičius, kuris laikomas pirmuoju unitų bendruomenės šventuoju. Juozapatas kartu su Josifu Velijaminu Rutskiu 1617 m. Vilniuje įkūrė Bazilijonų ordiną. Po metų tapo Polocko arkivyskupu, kuriuo buvo iki pat mirties, kai 1623 m, buvo nužudytas priešiškai nusiteikusių Vitebsko gyventojų. 1867 m. Šventasis sostas paskelbė Juozapatą šventuoju, o 1949 m. jis buvo palaidotas Šv. Petro bazilikoje Romoje. Šitaip šventajam buvo parodyta ypatinga pagarba. Kartu tai galėtų būti ir bendras mūsų bei ukrainiečių pasididžiavimas.
Vietoj reziumė
Galima į Ukrainos nepriklausomybės dieną bei unitų istoriją žvelgti kaip į du atskirus dalykus, bet, mano vertinimu, geriau pasinaudoti galimybe prisiminti, kaip glaudžiai susieta Lietuvos ir Ukrainos istorija. Profesorių Alvydo Jokubaičio bei Raimundo Lopatos veikale „Lietuva kaip problema“ analizuojami įvykiai Seime, kai buvo svarstoma, ar verta įteisinti Gegužės 3- ąją kaip valstybinę dieną. Minėtasis pavyzdys liudija, kad Lietuvos, kaip ir kitų šalių, politikoje istoriniai klausimai jokiu būdu nėra diskusijų paraštėse, tad kodėl gi neatkreipus dėmesį į prieš 410 metų sudarytą Brastos Uniją. LDK bei Vilniaus miesto praeitis padarė didelę įtaką šiandieninei Ukrainos situacijai – milijonų unitų tikėjimo šaknys neatsiejamos tiek nuo Vilniaus, tiek ir nuo Lietuvos, tad lieka džiaugtis, kad po ilgų diskusijų galiausiai buvo nuspręsta apšviesti Trijų Kryžių kalną Ukrainos vėliavos spalvomis.
Vis dėlto galvojant apie šalies užsienio politiką, bičiulystę su Ukraina ir tiesiog bendrų krikščioniškų šaknų pažinimą būtų prasminga nepraleisti pro akis artėjančių metų, kai sukaks 400 metų nuo Bazilijonų ordino sukūrimo. Telieka klausimas: ar tuomet Vilniuje bus vietos šiai temai?
Audris Narbutas
