Meldai, vikšriai, linai, smilgos – tai pagrindinės rišamosios menininkės Viktorijos Bitinaitės-Stankevičienės skulptūrų medžiagos. Viktorijos žolynų pasaulis persmelktas pagoniškos dvasios. Šią vasarą jos darbai eksponuojami Senovinės bitininkystės muziejuje Stripeikiuose.
Joninių saulės ratas
Iki trumpiausios metų nakties pats darbymetis žolininkams: renka vaistinių augalų atsargas visiems metams. „Vasarą nustelbia gyvi žolynai, džiovinti atrodo kuklesni, droviai sukrauti krepšelyje. Kaip ir žolininkai, iki Joninių sukaupiu visą pagrindinį žolynų lobyną. Vėliau viskas gamtoje džiūsta ir vysta. Žoliavimas man kaip ritualas – vaikštau, žiūriu, ką galiu panaudoti. Svarbu ne tik grožis, atsirenku pagal žolių ilgaamžiškumą, tuos, kurių koteliai ne tokie trapūs“, – sako Viktorija Bitinaitė-Stankevičienė.
Pasak menininkės, žolės su žmogumi visus metus, per visą gyvenimą. Velykas sutinkame su verbomis, per Sekmines bažnyčias puošiame berželiais, Joninių naktį buriame iš žolių, vėliau švenčiame Žolinę. „Šventintų žolelių užkišdavo už balkio, pasmilkydavo jomis, jei žmogus sirgdavo. Žolelių pripildavo į pagalvėlę ir padėdavo į karstą mirusiajam“, – primena Viktorija.
Per Jonines piname vainikus, tai saulės simbolis. „Pagal senuosius papročius uždegdavo vežimo stebulę ir paleisdavo nuo kalno. Tarsi saulės riedėjimas dangaus skliautu. Mano darbuose daug tokių saulės motyvų“, – sako menininkė.
V. Bitinaitės-Stankevičienės darbuose ant rato karkaso kartojasi tie patys motyvai, faktūros – linai, smilgos, meldai. Tai ne tik saulės, bet ir mėnulio pilnaties, jaunaties simboliai. „Tai pagoniški simboliai, kaip ir pati šventė, joje susipynė senasis tikėjimas su krikščionybe“, – teigia ji.
Nulėmė šeimos šaknys
Viktorijos žolynų pasaulį suformavo giminės šaknys: „Man didžiulę įtaką padarė mamos tėvelis Jonas Dagys – botanikas, augalų fiziologas, biologijos mokslų daktaras. Senelis stebėdavo, kas ir kur pražysta, apie kiekvieną augalą galėdavo įdomiai papasakoti. Senelio mama, mano prosenelė, buvo žolininkė, žiniuonė. Senelis pasakojo, kad jį mama vesdavosi į pievas prie gimtųjų Biržų, Apaščios upės pakrantės ir kartu rinkdavo žoles.“
Viktorijos pasaulėjautą nulėmė ir jos tėvelis Feliksas Bitinas – dailininkas apipavidalintojas ir keliautojas: „Jis mane dažnai pasiimdavo į žygius, nakvodavome gamtoje. Man į atmintį įsirėžė ūkanoti rytai, miško ar nupjautos žolės kvapas, ryški žalios spalvos gama.“
Vilniaus dailės akademijoje įgijusi keramikės specialybę, ji pasinėrė į žolynų pasaulį. Viskas prasidėjo tarsi nuo žaidimų – iš kelių žolės stiebelių supynė paukščiuką, paskui pradėjo rišti verbas – savitas, netradicinės formos. Viktorija savo mokytoju laiko skulptorių Gintautą Gavenavičių, kuris sakralinį meną kūrė iš nemintų linų.
Skulptūrose atgyja dvasia
V. Bitinaitės-Stankevičienės darbai – iš žolynų supintos liaudies skulptūros, jos skleidžia lietuviškumo dvasią. Pagrindinė rišamoji skulptūrų medžiaga – ežeriniai meldai ir vikšriai. Taip pat įvairiausios smilgos, kiškio ašarėlės, miglės, motiejukai. Menininkė kai kurių net pavadinimų nežino: „Tinka visos.“
Ir, be abejo, linai. Tai ypač tvirta medžiaga. „Man labai gaila, kad niekaip nepavyksta pamatyti žydinčio linų lauko. Lietuvoje linai jau tapo retenybe. Jeigu kas augina, tai mažame sklypelyje prie savo namų. Linus reikia mokėti užauginti, laiku nupjauti, kad nepajuoduotų“, – apgailestauja Viktorija.
Menininkė augalų žiedus naudoja retai, nes jie labai trapūs. Tinka tik kai kurie: gražiai sudžiūsta geltonieji bobramuniai, bitkrėslės, katpėdės. Deja, džiovinamų augalų baltos spalvos išsaugoti neįmanoma. Gana gerai užsikonservuoja mėlyna rugiagėlių spalva, bet jų žiedeliai labai trapūs.
V. Bitinaitė-Stankevičienė naudoja ir netradicinę medžiagą – sėklas, pavyzdžiui, liepžiedžių. Labai dekoratyvios jų sėklų dėžutės. Menininkė žavisi ir gilių kepurėlėmis: „Nieko nėra tobuliau už jų formą.“
Tinka ir kai kurios uogos – raudonos spalvos šermukšniai ir erškėtuogės, jeigu pavyksta gerai sudžiovinti. Visos kitos žolelės – tik kaip puošybos elementas.
Sudžiovinti ne visada pasiseka
Menininkė pripažįsta, kad ir jai ne visada pavyksta tinkamai sudžiovinti augalus: „Svarbiausia, kad nesušustų. Reikia džiovinti gerai vėdinamoje patalpoje, pavėsyje. Kelis kartus patyriau nesėkmę, kai žolynus supyniau į ilgas kasas: jei likdavo nors šiek tiek drėgmės, įsimesdavo pelėsis.“
Viktorija gyvena bute Vilniuje, tad augalus džiovina rūsyje, nors tai visiškai netinkama vieta. „Bet mieste nėra geresnių sąlygų. Kai su šeima atostogaujame kaime, Kirdeikiuose, nuomojame namą, tada džiovinu palėpėje. Augalai džiūsta labai įvairiai, kartais paruduoja ir nežinia, kodėl. Tai sudėtingas procesas, reikia turėti daug patirties.“
Atšalus orams augalų rinkimas ir paruošimas stabteli. „Žiemą panaudoju tik mėlynių stiebelius. Man jie labai tiko Kristaus vainikui vietoj erškėčių. Net nustebau, kad jie visą žiemą žali, labai tvirti ir elastingi. Tai vieninteliai žolynai žiemą. Visa kita perkošia lietus, sunaikina rudens drėgmė“, – sako V. Bitinaitė-Stankevičienė.
Žolė kaip žmogus ieško saulės
V. Bitinaitė-Stankevičienė apgailestauja, kad nė vienas kunigas jos skulptūrų nepripažintų kaip šventųjų atvaizdo: „Nors jie patys sako, kad nesvarbu, iš ko ir kaip sukurtas šventojo atvaizdas, reikia žvelgti giliau, į tai, kas slypi už jo.
Prisimenu, ne visus liaudies menininkų išdrožtus medinius šventuosius kunigas sutikdavo pašventinti. Sakydavo, kad ne taip išdrožei, neteisingos proporcijos. Tikroji vertybė – ne atkartoti paveikslus, bet išjausti, pavaizduoti savaip. Aš specialiai stengiuosi nesilaikyti proporcijų ir išreikšti naivų, liaudišką požiūrį. Manau, kad mano darbuose daugiau pagoniškumo negu krikščionybės, nors abu šie tikėjimai susipynę. Tik personažų įvaizdžiai pasiskolinti iš krikščionybės. Iš žolynų sukurtas šventasis lietuviškesnis negu bažnyčioje kabantis paveikslas paauksuotuose rėmuose.“
V. Bitinaitės-Stankevičienės šventųjų skulptūras pripažino tik pranciškonai. Kauno Šv. Jurgio bažnyčią puošia menininkės sukurtas šventasis. Vienuoliai džiaugėsi, kad skulptūra labai tinka restauruojamai bažnyčiai.
Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje V. Bitinaitė-Stankevičienė sukūrė prakartėlę, šventųjų figūras. „Pranciškonams mano menas artimas, nes jiems priimtinas paprastumas, nuolankumas, neturtas. Tokia yra ir žolė. Kita vertus, ne tokia ji silpna, stiebiasi į viršų, kovoja, ieško saulės. Kaip ir žmogus, nors ir kokie esame silpni, vis tiek einame savo keliu“, – sako Viktorija Bitinaitė-Stankevičienė.
Rita Šemelytė
